Žodžiai
Kai daug kartų ištariate žodį, užprogramuojamas įsitikinimas, žodis pasireiškia tikrovėje.
Niekas manęs nesupranta – tai ženklas, kad žmogus ketina atsiskirti. Tai sukelia nerimą, labai didelį nerimą, net iki savęs sunaikinimo.
Geriau tokios frazės nevartoti.
Aš stengiuosi – sako žmogus – „bet aš labai stengiuosi“.
Tiesą sakant, tai rodo, kad žmogus yra įstrigęs ir nelabai žino, kaip išeiti iš sąstingio. Kartais to net nepastebi, bet taip labai savebaudžia, ir net sukelia tam priklausomybę.
Didžiulis vilkinimas, streso nešiojimas, panika. Kai iš tikrųjų, užuot bandę, padarykite tai iš karto, šiuo metu.
Jei jums buvo liepta pabandyti pakelti koją, pabandykite pakelti koją dabar, pažiūrėkite, kaip bandysite. Kiek pakilo koja? Nulis.
O dabar tiesiog pakelkite koją ir ji pasikels. Kuo daugiau pastangų, tuo daugiau streso ir panikos.
Mano antroji pusė – taip sakoma apie partnerį.
Atrodo, kad tai labai nekaltas posakis, bet jis veikia giliai. Kai partneris vadinamas „antra puse“, pasąmonė siaubingai nuskaito. Kadangi žmogus yra vienetas, visas pilnas vienetas, jeigu jis šalia esantį partnerį pradeda vadinti „mano antroji pusė“, atsiliepia pasąmonė.
Atėjo klientas, kuriam pasireiškė širdies aritmija. Kai paklausėme pasąmonės, kur yra pagrindinė šaknis, tai moteris pavadino savo vyrą – „mano antroji pusė“.
Kartojant tai dažnai, žodžiai materializuojasi ir širdis pradėjo skirtis į antrą pusę, pradėjo gamintis estrados širdies arterijų, dar gamintis naujų venų ir kai ten patenka kraujas, širdis negauna stipraus pulso, kad palaikyti tolygų ritmą.
Hipnozės būdu moteris suprato, kad ji yra visas vienetas, o jos partneris taip pat yra vienetas. Iš karto moteris pradėjo ramiau kvėpuoti, atėjo palengvėjimas.
Dar viena pacientė atėjo dėl labai stipraus nuplikimo, vienoje pusėje plaukų beveik nebuvo.
Ji taip pat savo partnerį vadino „mano antrąja puse“. Pasąmonė buvo visiškai sutrikusi, kaip į tai reaguoti ir tiesiog sunaikino vieną vyro pusę, plaukai greitai slinko.
Kai moteris tai suprato, ji staiga pradėjo jausti, kaip galvą tempia atgal į centrą, tarsi pusė galvos būtų atgauta energijos ir atgautų save, pilnatvės, ramybės jausmą.
Jausmai ir emocijos
Depresija yra nuslopinti, prislėgti jausmai, priespauda ir tokia sunki, kokia ji būtų. Tarp artimųjų buvo labai daug nusivylimo, didelio šoko, netikėtumo, išdavystės. Kažkas baisaus buvo matyta ir dažnai būna, kad dėl to jautiesi beviltiškas, norisi dingti ir būti tamsoje, išeiti, neperdegti, nebematyti, nes pamirštamos visos vertybės.
Pavyzdžiui, kai vaiko tėvai nuolat muša, pyksta, rėkia, kur dažnai įsišaknijęs alkoholis, priekaištaujama visoms vertybėms, mylimasis trypia mylimąją ir net silpnesnę moterį. Tai pamatyti vaikui didžiulė kančia ir jis tiesiog išeina, užslopina savo jausmus, emocijas, iškalbą, viską uždaro, paslepia ir pripildo tamsos. Jis pereina į tamsųjį režimą, nes taip lengviau nieko nematyti ir nežinoti.
Vieną dieną buvo tikima, kad nėra nieko kito, tik kančia, tamsa ir ją reikia slėpti kuo toliau – tai yra suspausti, sutraiškyti ir nustumti kuo toliau.
Tada žmogus nebejaučia, energija sustoja, stovi, nejuda, tiesiog nublanksta viduje, viduje.
Todėl antidepresantai gelbsti, kad šis savęs naikinimas visai nesimatytų ir nepajustų.
Kuo toliau, tuo baisiau atrodo visas vaizdas. Tačiau kelias atgal – atverti širdį, o tai baisiausia, ką gali pasiūlyti depresija sergančiam žmogui.
Tik hipnozės pagalba žmogus pamato tiesą ir gali ryžtis vėl atverti širdį, ir tai yra vienintelis išsigelbėjimas, nes pagaliau ateina šviesa. Ir vėl gyvenime ateina šviesa, šypsena, džiaugsmas.
Didžiulis aukos sindromas, kuriantis visus įmanomus pasiteisinimus, kodėl gyvenimas yra nuobodus. Daug kaukių užsideda tol, kol pasiklysti tarp kaukių ir nebežinai, kur tikroji tiesa.
Prasmė slypi tarp sukurtų kaukių, tarp aukos pozicijos, su pasiteisinimais, pavyzdžiui, mylimo žmogaus mirtimi. Yra toks sprendimas, kad jei jis/ji išeina, jis/ji manęs nemyli, o paskui meluoja, tinginiauja, praranda pasitikėjimą, taip praranda gyvenimo prasmę, nes tai pamirštama, paslėpta kažkur toli viduje.
Atsitraukti nuo visko, nes nesaugu, reikia slėptis, statyti sieną ir slėptis. Mylimo žmogaus, mamos ar tėčio išdavystė ir kova su mylimu žmogumi, taip tik dar labiau save žeminant. Didžiulis nepasitikėjimas aplinka.
Atsiskyrimas, sukurtas puikus šydas, kiautas aplink save, kad apsisaugoti, nes jaučiamasi kitaip ir atrodo, kad jei esi kitoks nei visi, tai visi kiti gali tave sunaikinti. Todėl turime saugotis nuo visų ir nuo aplinkos.
Kai uždedama siena, šydas, tai tikrai taip ir yra, o širdis yra paslėpta nuo realybės. Kai širdis toli, paslėpta, suspausta – pamirštame, kas esame, todėl savęs nebepriimame. O kai savęs nepriimame, tai nebeatpažįstame ir nebelieka nieko viduje.
Pyktis – tai didžiulis skausmas, iš vaikystės, dažnai patyrusių smurtą.
Tiek skauda, tiek stipriai skauda, kodėl kitiems geriau, bet ne man…
Tada tas skausmas išsiveržia per pyktį, išsiliejimas ant kitų, nes jaučiasi labai nuskriausti. Tada pyktis liejasi ir net norisi kažką kitą irgi pažeisti, sumažinti didelę neteisybę ir skausmą.
Gydymas: atleisti už viską kas buvo, susitaikyti su tėvais. Pakeisti įvykių prasmę.
Ramybė prarandama pasipriešinus sau, kai vienu metu jaučiamos dvi priešybės – ir baimė, ir drąsa. Stiprus noras kontroliuoti jausmus, kad jaustumėtės gerai. Tai reiškia, kad kai žmogus jaučiasi blogai, vaidina, kad viskas gerai, nes tada jį lengviau kontroliuoti.
Nejučiomis vis tiek išlieka baimė, vienatvė, viduje viskas verda. Norisi pasislėpti nuo realybės, užsidėti kaukes. Taip pat , to ignoravimas, bet viduje sulaikomos visos emocijos ir tvyro chaosas, pyktis, baimė – vyksta nenuspėjami veiksmai, savęs trūkumas. Norisi atrodyti ramiai, bet viduje visada tik chaosas. Tai veda prie savęs ir kitų nepriėmimo.
Gydymas – leisti sau jaustis taip, kaip yra, tiesiog būti patyrime: juoda ir balta, baimė ir drąsa – jie tiesiog yra.
Užstrigimas vienoje vietoje ir iliuzija, kad kada nors bus geriau, bėgimas į ateitį, pamirštant, kad gyvename dabartimi. Siekti kažko, ko iš tikrųjų nėra, o jei tai, ką mes paleidžiame, neegzistuoja, tada bėgimo pagreitis tik didėja. Taip pat yra stresas, įtampa, nuovargis, bet tam nėra galo. Tiesiog dar didesnis paleidimas į iliuziją.
Natūralumo, tikrumo troškimas – nes žmogus pavargsta siekti iliuzijos, kurios nėra.
Jaučiasi, nes yra atskirtis nuo visų, nuo Vieno jausmo. Sunku kvėpuoti, ištinka panikos priepuoliai, kai žmogus nesijaučia kažkur priklausomas.
Dėl buvimo šalia, jis aukojasi, nusprendžia gyventi ne savo gyvenimą, išduoti save ir daryti tai, kas jam nepatinka, kad tik neliktų vienas.
Žmogus uždaro širdį, nes jai per daug skauda. Tada jis slepiasi, susitraukia ir nebeišreiškia savęs. Nusprendžia, kad mažiau skausminga tiesiog prisitaikyti ir tada niekas nepastebės.
Tačiau tokiu būdu savęs išdavimas sukuria visko baimę, nepasitikėjimą savimi, savo partneriu, aplinka. Kūrybiškumas negali vystytis, jis tiesiog užsidaro. Taip žmogus jaučia skrandžio rūgštį, tarsi kažkas turėtų išeiti, bet tai draudžiama. Kasdieniame gyvenime jaučiasi bejėgis, atsiranda apatija, nenoras veikti, tinginystė. Tikrai geriau būti vienam.
Sustojimas ir nenoras pajudėti, ką nors daryti apskritai – rankos nuleistos, nes viltis prarasta, didelis nusivylimas, išdavystė. Tikėjimas, kad geriau tiesiog sėdėti, žiūrėti ir laukti. Taip jautiesi saugiau ir neskauda judėti. Izoliacija nuo realybės, nes ją sunku perteikti. Žmogus sustingsta, energijos netenka, nes tikima, kad jei energija tekėtų, tai skaudėtų.
Nerimas
Didžiulė permainų baimė, gyvenimo pokyčio, kuris tarsi mažėja savaime. Vienintelė akimirka, kai gali būti su savimi, yra naktis, todėl reikia pabusti ir būti su savimi. Nesvarbu, kad kitą dieną labai sunku, bet programa įvykdyta – pabūti su savimi, o ne ilsėtis, tai naktį, lovoje, kai visi miega.
Įsitikinimas, kad laimė galima per kančią, susikuriamos vis baisesnės situacijos, sukeliančios vis daugiau kančių. Manoma, kad laimė galima tik tada, kai jaučiama kančia ir skausmas. Jei tai vis tiek nepavyksta, atsiranda daug nerimo, kad programa žlugo / kad yra per daug kančių – net ir COVID – ir kad nebelieka vietos kurti kančios. Nes jei dar yra šiek tiek kančios, tada lieka tik mirtis. Didelis nerimas, kaip tada su ta laime – daugiau nepasiseks…
Bet kaip gyventi? Kaip pajusti tą laimę, kai kančia jau užmušta? Kai daugiau laimės nepadidėja, ji baigiasi, nes daugiau kančių yra nepakeliama.
Iš kančios norisi vis daugiau laimės. Tačiau kančia turi ribas, riba yra mirtis, ir nieko nebelieka, net laimės.
Gydymas: Laimė kyla iš meilės, džiaugsmo, pasaulio džiaugsmas – iš malonumo, besąlygiškos meilės ir pagarbos.
Migrena
Jausmas, kad esama per blogas, per prastas, neturiu tiek, kiek turi kiti, vienišumas, sukuria nesaugumo jausmą. Tada reikia viską kontruoliuoti, o tam reikia įjungti protą labai stipriai, kad viską žinoti, stebėti kitus, kad būtų galima kontrolė. Galva tiesiog kaista, protas karštas nuo begalės minčių. Nemiga net ir naktį, įtemptas protas, kad tik viską teisingai sukontroliuoti, kad būtų naudinga. Taip įsivyrauja migrena.
Gydymui reikia poilsio, pauzės, miego, tiesiog visiškos ramybės.
Rūkymas
Pasąmonės lygmenyje manymas yra tas, kad tai šaunu. Pavyzdžiui, kai seniau rūkyti buvo madinga ir tai net suteikdavo žavesio – būti „kietam“, rūkyti rinkdavosi paaugliai ir net vaikai. Irnet jei jie žino, kad tai žalinga, jie tai žino 10, 20, 30 metų. Jų pasąmonė užstrigo, būtent šiame įsitikinime „rūkyti yra šaunu“.
Tai gali būti ir 3 vaikų mama, kuri slapstėsi rūkydama, kad nerodytų blogo pavyzdžio. Jos pasąmonėje yra įrašas, kad tai „kieta“. Jos pasąmonė tuo šventai tiki.
Kitas dalykas – noras kam nors priklausyti, būti susijusiam, nebūti atskirtam. Paauglys buvo įsitikinęs, kad būti bendruomenėje, nesvarbu, ar ji nuodijo kūną, ar ne, yra geriau nei būti vienam visiškoje kančioje.
Tai proto pagalba išlikti gyvam. Apsauga, nuo vienatvės ir gal net mirties. Šis įsitikinimas tęsiasi dešimtmečius. Todėl žmogus sako: „Kai sergu, einu rūkyti“. Jūs tikrai einate pas savo ištikimą draugą, pabūti su bendruomene, nesijausti vienišas.
Plaukai
Nuolatinė įtampa, be perstojo, visada. Plaukų šaknys įtemptos ir neįsisavina jokių maistinių medžiagų, visiškai jokių – taip, kad plaukai miršta.
Jaučiama tik pusė savęs, kita pusė priklauso partneriui. Jis sako: „jis mano antroji pusė“. Tikroji prasmė ta, kad tu esi tik pusė savęs, o kita pusė savęs yra jis/ji. Taip pusė žmogaus pradeda naikinimo procesą ir plaukai pradeda sparčiai slinkti, žmogus plinta dideliais plotais. Sistemoje visada yra įtampa, nes kažkaip reikia atsikratyti pusės savęs. Žmogus tampa priklausomas nuo partnerio, todėl praranda savigarbą ir tai dar labiau padidina nenutrūkstamą įtampą.
Noras prisitaikyti, priimti, tikėjimas, kad tai genas, nes jį turi ir mama, ir sesuo. Noras būti panašiai, įtikti mamai. Iš didelės nevilties, skausmo ir baimės norisi prisitaikyti ir nesvarbu pati asmenybė, svarbu tik prisitaikyti. Plaukų slinkimas rodo didelį neatitikimą aplinkai. Kad netaptum vienišas, geriau paaukoti save.
Kai moteriai ant kūno pradeda augti vyriški plaukai.
Vyriškų ir moteriškų energijų disbalansas. Moteriai, vaikui, trūko tėviškos meilės, ji padarė viską, net suaktyvino vyriškus hormonus, kad būtų vyriška ir tokia maloni.
Oda
Vienatvė, vienatvė.
Labai trūksta meilės.
Gijimas jaučiamas, kai atrodo – kaip molis, nuo kūno krenta nešvarumai.
Kai žmogus nepriėmė pasaulio, ar artimųjų nuomonės, ar naujovės – to, kas vyksta aplinkoje. Jis praryja nepasitenkinimą ir pyktį savyje – taip per odą pradeda tekėti nešvarumai, būtent pyktis.
Sustabdykite save, neženkite į priekį, bijokite naujovių, nes esate tikri, kad tada jausitės gerai. Aplinkos nepriima, bet jau tikrai nebepriima savęs – atsiranda pasipriešinimas.
Didelė baimė kam nors nepriklausyti ir būti vienam, vienišam, toli nuo tiesos. Apsauga sukurta tam, kad būtų ramu – užsidarius susidaro šydas, užsidaro širdis, kad nepriklausytų. O viduje – sunkios mintys, nemeilė, nusivylimai. Taip apsauginis kūno sluoksnis neatlaiko ir pradeda skverbtis į odą, egzemos pavidalu.
Tyloje, ramybėje, kai žmogus vienas, prasiskverbia tiesa ir ima kažkiek jausti didžiulis chroniškas savęs skatinimas. Odos žaizdos yra priežastis likti dar toliau, nenuleisti rankų – nei pas mylimą žmogų, nei apskritai eiti pas žmones.
Dantys
Simbolizuoja suvokimą naujų idėjų, minčių. Kaip mažas vaikas, pradžioje ragauja pasaulį, viską ima ir ragauja, susipažįsta su aplinka per burną, ragaudamas. Burnos problemos, tai yra nesugebėjimas priimti naujovių, aplinkos.
Kai kažkas nauja yra labai netikėta ir staiga, sustingsta burna, sąstingis, tada pradeda eiti skausmas į dantis.
Mąstymas apie laimę valgant, suaktyvina žandikaulio refleksus, kai tik pajunta tuštumą, meilės trūkumą – turi funkcionuoti dantenos, burna. Todėl galvojant apie laimę dieną ir naktį, dantenos, žandikaulis suaktyvina refleksą ir pradeda veržtis su dantimis ir net labai stipriai, nes niekada neužtenka, veiksmas vyksta iš trūkumo, todėl žmogus net kapą nešioja, kad dantys neiširtų.
Tai labai gilus pyktis, stiprus pyktis, išdavystė labai artimo žmogaus.
Pyktis, kuris yra labai stiprus susierzinimas, išdavystė, nusivylimas mylimu žmogumi kaip mama, tėčiu ar seneliais, broliais ir seserimis.
Kažkada buvo didelis nusivylimas, skausmas, kuris išsivystė vaikystėje.
Ir vėl skaudu, kai panaši emocija kartojasi, kai jau esi suaugęs. Tas skausmas vėl suaktyvėja.
Kol supranti, kad tai iš pykčio. To įvykio prasmę reikia pakeisti, kad pykčio nebeliktų.
Dantys
Simbolizuoja suvokimą naujų idėjų, minčių. Kaip mažas vaikas, pradžioje ragauja pasaulį, viską ima ir ragauja, susipažįsta su aplinka per burną, ragaudamas. Burnos problemos, tai yra nesugebėjimas priimti naujovių, aplinkos.
Kai kažkas nauja yra labai netikėta ir staiga, sustingsta burna, sąstingis, tada pradeda eiti skausmas į dantis.
Mąstymas apie laimę valgant, suaktyvina žandikaulio refleksus, kai tik pajunta tuštumą, meilės trūkumą – turi funkcionuoti dantenos, burna. Todėl galvojant apie laimę dieną ir naktį, dantenos, žandikaulis suaktyvina refleksą ir pradeda veržtis su dantimis ir net labai stipriai, nes niekada neužtenka, veiksmas vyksta iš trūkumo, todėl žmogus net kapą nešioja, kad dantys neiširtų.
Tai labai gilus pyktis, stiprus pyktis, išdavystė labai artimo žmogaus.
Pyktis, kuris yra labai stiprus susierzinimas, išdavystė, nusivylimas mylimu žmogumi kaip mama, tėčiu ar seneliais, broliais ir seserimis.
Kažkada buvo didelis nusivylimas, skausmas, kuris išsivystė vaikystėje.
Ir vėl skaudu, kai panaši emocija kartojasi, kai jau esi suaugęs. Tas skausmas vėl suaktyvėja.
Kol supranti, kad tai iš pykčio. To įvykio prasmę reikia pakeisti, kad pykčio nebeliktų.