Pasąmonės žodynėlis – Amorati

 

Pasąmonės Žodynėlis

Pasąmonė veikia mūsų kekvieną mintį ir veiksmą.
Taip mes programuojame su savo žodžiais ir vaizdiniais.
Žodis yra išsakyta sukaupta energija, kuri kuria materiją – tiksliai, tiesiogiai, tai kas yra pasakyta.

 

Nauji Papildymai

Žmogui, kuris gyvena su priklausomybe, gali padėti artimieji. Norint padėti svarbu su supratimu ir meile, neakcentuoti, kad vėl ir vėl nepavyko įveikti priklausomybės. Žmogus pats žino ką daro blogai, jam nereikia to priminti. Tokie akcentai nepadeda, o kaip tik dar labiau pagilina problemą ir kenkia tiek tam, kuriam norisi padėti, tiek patiems padedantiesiems.

Šiuo atveju padedantysis jaučiasi pranašesnis ir geresnis už tą, kuris serga. Taip dar labiau papildo savo ego dėl jaučiamo pranašumo. Tas, kuriam norisi padėti, krenta dar labiau žemyn.

Jeigu trikdo artimo žmogaus žalingas įprotis, tai reiškia, kad jūs turite išmokti pamoką. Ypač peržiūrėti ego savyje ir tai, kokius žalingus įpročius savyje turite. Pagrindinis vaistas padėti sau išsilaisvinti iš žalingų įpročių – meilė sau.

Kaip žmonės tampa priklausomi nuo alkoholio. Dažnai žmonės, kurie vartoja alkoholį, teigia, kad tokiu būdu jie gali užsimiršti. Tačiau šiuo atveju, šeimyniškas žmogus, nori prisiminti kiekvieną akimirką, vaikų augimą. Dėl patiriamo streso darbe, norėdamas užsimiršti, pradėjo vartoti alkoholį.

Alkoholį vartojantys žmonės susikuria kitą, iliuzinį pasaulį, kuriame jauciasi geriau ir suprasti. Būdami jame jie išgyvena pauzę tikrąjame, realiame gyvenime. Taip nutinka dėl iš aplinkos juntamo ypač “švelnaus” spaudimo vartoti alkoholį, kuris būdingas švenčių metu, pakelia nuotaiką, sukelia džiaugsmą. Poveikį sustiprina vis dar rodomos reklamos, kuriose teigiama, jog alkoholiniai gėrimai yra taurūs, jie yra džiaugsmas. Žmogus, matęs tokias televizijos reklamas bei besinešantis programas iš kartos į kartą, nesąmoningai prisimena, kad šventėje turi būti šampano, kad švęsti būtina su alkoholiu, ypač tada kai kažkas gero nutinka. Todėl, sunkioje situacijoje esantis žmogus, pasąmoniniu lygmeniu prisimena, kad alkoholis = vaistas, kuris suteikia džiaugsmą, šventę, euforiją, pilnatvę.

Alkoholis nėra taurus gėrimas, jis yra nuodas nepriklausomai nuo suvartojamo kiekio. Jis naudingas dezinfekuojant žaizdas, gaminant vaistus. Kūnui alkoholis nesuteikia džiaugsmo. Jeigu žmogaus kūnas galėtų kalbėti, pasakytų mums kaip yra bloga vartojant alkoholį ir kaip jo nenori. Kūnas parodo, kad yra blogai kai vartojamas alkoholis.

Vanduo – ypač taurus gėrimas iš kurio mes esame sudaryti.

Asmeninės hipnozės sesijos metu žmogaus paklausus kada pirmą kartą jis vartojo alkoholį? Jis prisiminė, kad būdamas 16 metų su draugais ėjo smagiai praleisti laiką, atsipalaiduoti, užsimiršti. Paklausus ką būtent norėjo užmiršti, atsakė, jog jautėsi vienišas dėl to, kad nebuvo tėvų šalia, nes jie daug dirbo. Paaugliai dažnai galvoja, kad tokius dalykus pamiršti gali vartodami alkoholį. Alkoholis ateina visiškai nekaltai.

Esant stipriam alkoholio poreikiui, reikia stebėti save, stebėti ką norisi pamiršti ir klausti savęs ar tai yra tiesa, nes dažniausiai žmogus kaip tik nori prisiminti kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

Kai serga siela, kuri užkrėsta baimėmis, neapykanta, nuoskaudomis, pykčiu, neviltimi, alkoholis veikia kaip anestetikas. Todėl žmonės bent trumpam nori pabėgti nuo sunkių dalykų.

Alkoholis sergančios sielos negydo. Jis tik nuskausmina toje akimirkoje, kaip anestetikas.

Alkoholizmas yra perduodamas iš kartos į kartą, aplinkos palaikomas, nes skatinama vartoti, ypač per šventes, svarbias dienas. Tai yra didžiulė ne meilė sau, savęs nuodijimas, baisi liga ne tik pačiam sergančiajam, bet ir šeimai, artimiesiems. Norint išgydyti alkoholizmą, būtina surasti perduotas programas, būtent tai, kas perduota yra ir jas visiškai sunaikinti, ištrinti negrįžtamai. Tai padarius, į tą vietą įdiegti norimus gražius, sveikus įpročius.

Žmogus kažkuriuo momentu vaikystėje nusprendžia, kad negali būti savimi, o jei būtų savimi tada labai skaudėtų. Pradeda atlikti darbus, mokytis per prievartą, nenorėdamas ir dėl to jis jaučiasi nesantis savimi, atlieka viską tik dėl to, kad kažkas kitas to norėjo. Kol žmogus stengiasi ne iš vidinės aistros, tikros jėgos būnant savimi ir veikiant būnant savimi, tol žmogus bus pavargęs, jam kils apatija. Taip yra dėl to, kad jam trūksta pripažinimo, vyrauja įsitikinimas, kad viskas, ką jis darys vis tiek bus blogai, netinkamai padaryta, nuo vaikystės nešiojasi akmenį ant širdies. Kyla didžiulė demotyvacija, nes nebėra aistros kažką daryti, atiduota atsakomybė kitam asmeniui.

Žmogus atidėlioja darbus, nes jeigu atliks darbą jam skaudės. Darymas = skausmas. Atranda pabėgimą nuo darbų atlikimo – televizorių. Žiūrėdamas televizorių žmogus yra tarsi socialinėje erdvėje, tačiau jam pačiam nereikia nieko daryti, todėl nepatiria skausmo.

Žmogus atidėlioja skausmą ir paskui naudoja prievartą prieš save tam, kad kažką padarytų, atliktų.

Dažniausiai tai atsitinka vaikams, kurių tėvai visada stebėjo pažymius, priekaištavo dėl jų, vertino juos fokusuodamiesi į negatyvą – kokį blogą pažymį gavai (kadi r koks aukštas pažymys, jis vis tiek blogas). Taip pat, šaipymasis iš vaiko, didžiulė kritika jo atžvilgiu. Vaikas pameta savyje pasitikėjimą savimi ir nustoja kažką daryti, nes vis tiek bus blogai.

Vaikas sukuria tokį didelį skausmą (nesinori nieko daryti, nesinori būti), kad atidėliojimas tampa gyvybiškai svarbus. Taip nutinka dėl to, kad patys artimiausi žmonės – tėvai, kritikuoja jį. Taip pat, vaikas sukuria, kad reikia save spausti, nes tėvai jį spaudžia. Nusprendžia, kad šiame pasaulyje kažką darant reikia save spausti, viską daryti per prievartą, būti savimi yra blogai ir pavojinga, judėjimas pirmyn yra per prievartą.

Žmogus lieka su šiais įsitikinimais, su jais eina per gyvenimą ir pastebi, kad yra apatija, visiška demotyvacija kažką daryti.

Moteris jaučia didelį nenorą kažką daryti, vienišumą. Paklausus dėl ko yra apatija, ji atsakė, kad jaučiasi labai nesuprasta, todėl nusprendė, kad negali būti savimi. Jai norisi atsitraukti, nes viskas skaudina, nebepakelia to skausmo, gyvenimas tampa nemielas. Moteris net nenori, nebenori būti savimi. Tampa gyvybiškai svarbu atsitraukti. Lengviausias būdas tai padaryti yra televizorius, nes ten neskauda.

Tokiais atvejais svarbu suprasti, kad visi gimėme pakankami, gimėme būti savimi ir rekomenduojama klausytis hipnozių – meilė sau, aš esu pakankama.

Dažniausiai vaikystėje susiformuoja įsitikinimai tokie, kaip šiuo atveju – 4 metų mergaitė jautėsi nemylima ir blogesnė už brolį, nes mama nuolat užstodavo jos brolį. Mergaitė jautėsi kalta kad ir ką ji darytų. Jautėsi kalta nors tokia ji nebuvo. Matydama šią netiesą, neteisybę ji nusprendė nesireikšti, nesirodyti, nes tai suteikia tik dar daugiau skausmo. Mintyse išgyveno kaltės jausmą tuo metu ir dar dešimtis metų į priekį. Galvoje jai visada sukosi kaltės mintys, išgyveno kaltės jausmą. Dėl to ji pritraukė daug panašių įvykių, pavyzdžiui darželyje kažkas sudaužė puodelį ir apkaltino ją nors ji to nepadarė.

Mergaitė nusprendė, kad pasaulis yra pavojingas ir geriausia viską laikyti savyje. Iš to kilo visiška demotyvacija išreikšti save, geriausia yra tylėti, nieko nedaryti, pasislėpti, nedalyvauti gyvenime.

Taip žmogus nusprendė, kad pasaulyje vyrauja neteisybė ir pasaulis yra pavojingas, jame reikia kovoti.

Todėl svarbu panaikinti įsitikinimus, kurie yra nuo 3-5 metų ir aktyvūs visą gyvenimą pritraukiant vėl ir vėl panašius įvykius. Visą tai suvokus, supratus hipnozėje yra panaikinama, išvaloma, išmokstama pasitikėti viskuo, kas yra pasaulyje. Peržiūrima tikroji tiesa, visas pasaulis, kad įsitikinti ar jis tikrai pavojingas, peržvelgiamas pasitikėjimas savimi, žmonėmis, įvykiais ir svarbiausia pasitikėjimas Visata, jos jėga savyje. Pats žmogus kuria pasaulį mintimis bei žodžiais. Kuo žmogus tiki, tą ir pritraukia. Pavyzdžiui – žmogus tikėdamas, kad kažkas apkaltins jį netiesa, tą ir pritraukia.

Tik peržvelgus viską iš visų pusių ateina aiškumas, kad pasaulis iš tiesų yra gražus ir nuostabus.

Neutralizuodami baimes, nerimą, nepasitikėjimą savimi, turime valytis vidų, vaduoti save iš agresyvių minčių, kurios nukreiptos į save, pasaulį bei į kitus žmones. Siekdami šito turime priminti sau, kad žodžiai, kuriuos naudojame suteikia papildomos jėgos.

Lytinių santykių metu jaučiami spazmai, beveik neįmanoma turėti lytinių santykių, didelė neteisybė, nuolat užduodamas klausimas – dėl ko aš.

Moteriškos ligos moterims dažniausiai kyla iš nepasitenkinimo savimi, savęs nepriėmimo, pasišlykštėjimo viskuo, kas susiję su antrąja čakra – lytiniai santykiai, ypač mėnesinės, vagina ir pan.

Šiuo atveju, vaginizmas kyla būtent iš pasišlykštėjimo mėnesinėmis. Įvyko trauma pirmųjų mėnesinių metu, nes nebuvo jokio palaikymo, supratimo, patyrė didelį kaltės jausmą dėl to, kad mėnesinės prasidėjo. Didelis vienišumo jausmas, visiškas pasišlykštėjimas, nes aplinka reagavo su pasišlykštėjimu. Nesuvokimas dėl ko reikia slėpti mėnesines nors tai yra natūralus procesas. Moteris yra cikliška, tačiau jaučiamas kaltės jausmas, nuspręsta būti tokiai, kaip kiti, išsižadant dalies savęs, savo moteriškos dalelės, kuri yra apie moteriškumą, seksualumą, vaginą, mėnesinių kraują. Aktyvus įsitikinimas, kad visa tai yra gėda. Įsitikinimai dažniausiai siekia gimines, tolimesnes kartas.

Mergaitė, dar prieš mėnesines, suvokia didelę moteriškumo gėdą. Visais įmanomais būdais slepia, kad moteriškumas egzistuoja, nes nori būti normali. Išsižada savęs dėl meilės, nes yra didelė gėda ir kaltė, jaučiama baimė dėl to išnykti. Todėl stipriai ir labai giliai paslepiama. Kai atsitinka lytiniai santykiai prasideda spazmai, lytiniai santykiai negali vykti natūraliai, nes viskas paslėpta itin toli.

Moteris daug kartų kartojo žodžius – noriu būti normali ir visą laiką stengėsi būti normali. Būti normalia, tokia, kokios aplinka tikisi – gėdytis savęs, savo moteriškumo, jausti kaltę mėnesinių metu, jaustis kaltai dėl savo seksualumo. Normalumo ji ieškojo iš aplinkos – iš mamos, močiutės, kitų moterų, kurios yra aplinkui. Tik hipnozėje ji atrado kas jai asmeniškai yra normalu. Tai yra besąlyginė meilė, džiugesys, laimė, gyva laisvė.

Hipnozės metu moters paklausus kada atsirado vaginizmas, ji papteko į paauglystę, pirmas mėnesines ir didelį pasimetimą – kodėl ji turi slėpti prasidėjusias mėnesines ir jaustis kaip šiukšlė. Ji negalėjo pasakyti mamai, kad prasidejo mėnesinės, jautė kaltės jausmą, jautėsi vieniša, neturinti su kuo apie tai kalbėtis, jautė didelį šaltį. Hipnozėje dar kartą paprašyta nueiti į tikrąją šanki. Moteris pateko į šešių metų mergaitę kai jos katė rujojo ir ištepė spintoje esančius drabužius. Visiems tai sukėlė šleikštulį ir ji pajuto kaltę bei gėdą už tą katę.  Po to ji visgi pagalvojo, kad tai nėra šlykštu jeigu jauti meilę, nes tai yra natūralus gamtos procesas. Tai nėra „nenormalu”. Tačiau ši patirtis jai įsirėžė ir paauglystėje pasikartojus panašiai vibracijai, jai viskas suėjo į vieną.

Jaučiamas kolektyvinės sąmonės moterų nepripažinimas natūralaus moteriškumo.

Po sesijos moteris jautėsi tuščia, švari, lengvesnė, laisva būti normalia, būti savimi, būti moterimi.

Kiaušidės yra moters centras. Jų problemos vyksta realizuojant savo moterišką pradą, išcentruojant jį aiškume. Jeigu realizacijai trukdo itin negatyvios mintys, blokai apie save, apie tai kas iš tikrųjų yra vyras ir moteris, kaip jie turi elgtis, kokios jų rolės, tada labai išbalansuojamos kiaušidės bei menstruacijos.

Šiuo atveju moteris buvo visiškai pasimetusi vertinime kas yra blogai, kas yra gerai. Buvo didžiausioje baimėje, nusivylime, kad jos niekas nemylės. Šiuo atveju, moters pasiklausus, kurioje vietoje susikūrė policistinės kiaušidės, ji pateko į laikotarpį, kuriame ji buvo 4 metukų, kai nepažįstamas vyras buvo su mama. Tuo metu ji patyrė šoką, paniką, pavydą, kad mamos nebus, jautėsi visiškai pasimetusi bandydama suprasti kas yra blogai, kas yra gerai. Buvo išbalansuoti visi vaiko centrai, paauglystėje patyrė panikos atakas, stresą, liūdesį. Moteris jautė visišką meilės, dėmesio praradimą, darė viską, kad gautų dėmesio. Todėl atsitiko nereguliarios menstruacijos, sukūrė policistines kiaušides. Ji nusprendė su tuo gyventi, nes tokiu būdu galės į save atkreipti dėmesį bei gauti palaikymą.

 

Tai yra jaunimo, paauglių liga, kai užlieja nauja energija ir reikalauja realizacijos.

Kai paauglys žiuri į veidrodį ir jam nepatinka ką jis mato, visaip kaip apkalba, šlykštisi – visa tai pradeda matytis ant odos (inkštirai, aknė).

Hipnotinėje būsenoje moteris pateko į 13 metų periodą, kai ji buvo įsitikinusi, kad visi normalūs, o ji kitokia. Tokį įsitikinimą nešiojasi ir iki 30 metų, tad ir toliau turi tą pačią aknę. Jaučiasi nepriimta kitų, negauna dėmesio. Tad kuomet spuogai atsiranda ant veido, tai nors taip į save atkreipia dėmesį. Ji nori nors išore būti graži. Tai yra paauglio įsitikinimai, kurie yra klaidingi, nes jei vidumi esi gražus, tai ir išorė graži.

Visa aknės liga yra apie priėmimą savęs. Naujos energijos, augančio organizmo. Išvalyti sąmonę ir mintis nuo nešvarių minčių, ypač apie priešingą lytį ir seksą. Atsiverti gyvenimo naujovėms. Suvokti, kad yra normalu bręsti ir keistis. Aktyviai užsiimti mokslu ir saviraiška, išugdyti gerus, teisingus įpročius.

Tai signalas tėvams peržiūrėti savo elgesį. Betkokios negatyvios motinos emocijos nėštumo metu persiduoda ir gali būti sunkių vaikų ligų priežastimi.

Moteriai, auginančiai 4-erių metų mergaitę, paūmėjusi alergija. Vaikui būnant 3 mėnesių nustatytas otopinis dermatitas. Hipnozės metu, paklausta, kokia priežastis: moteris grįžo į save, dar negimusį 3 mėnesių kūdikį, kai tėvai sprendė, ar kūdikis gims. Tuo metu, kūdikis įsčiose pasijuto nereikalingas, nelaukiamas, nemylimas. Tad norėjo tik pasislėpti, susigūžti ir nusprendė, kad nebereikia gimti.Toliau gyvenime irgi jautėsi svetima, nepažįstama, bet įsitikino, kad reikia kovoti, kad išlikti ir išgyventi. Nuo tos didelės įtampos, skausmo atsirado alergija, kuri aktyvavosi gimus moters kūdikiui. Dukra perėmė ligą, taip išlaisvindama motiną.

Mama turi priimti gyvenimą ir pabaigti kovą dėl išlikimo ir parodyti tai savo dukrai su besalygine meile, dėmesiu (daug glostymo, prisilietimo, meilumo) kad nuraminti įtampą.

Pinigai – Išlaidavimas.

Kai ateina pinigai, norisi kuo skubiau išleisti juos. Didžiulis nepasitikėjimas savimi ir vienintelis pasitenkinimas ir savivertė, vertės jausmas juntamas, kai išlaidaujama.

Paklausta moteris, kodėl taip elgiasi, per hipnozę grįžta į 3 metų vaiką ir niekaip nesupranta, kodėl jos tėvai geria, jie gyvena skurdžiai. Taip įsitikina, kad laimė yra tik tada, kai perkama, visko prisiperkama ko trūko vaikystėje.Moteris net prisiminė, kaip mokykloje (6 metai) draugė turėjo gražius batus ir tai buvo įrodymas – laimės. Todėl vienintelis įsitikinimas iš vaikystės buvo, kad laimė yra lygu įsigijimui daiktų, įrodymas gero gyvenimo.

Nugarą skauda kai žmogus nejaučia atramos – gyvenimo atramos.

Moteris išvyko gyventi viena ir jautė didžiulę baimę pokyčiams, nebuvo palaikymo, tad bijojo dėl ateities, kad bus dar blogiau. Susidėjo su vyru, susilaukė vaikų, bet gyvenimas tik dar pablogėjo, nes viskas buvo daroma iš baimės Vienatvei.

Pasąmonė prisiminė kada ji jautėsi geriau: tai buvo 9 metų, kai ji sirgo, gulėjo lovoje ir mama ja rūpinosi. Tada jautė ramybę ir meilę. Taip pasąmonėje moteris nusprendė, kad reikia sirgti, nes tuomet atkreipia dėmesį į save. Moteris suprato, kodėl ji kūrė ligas. Šitas supratimas visiškai išlaisvina iš ligų, kadangi šitie vaikystės įsistikinimai jau nebetarnauja.

Konfliktai su savimi ar aplinka yra apie kontrolę.
Jeigu pametama kontrolė, įsigali pyktis – tai kraštutinė suirzimo forma.
Noras pakeisti aplinkinį pasaulį. Jei to neišeina padaryti, prasideda destrukcija, arba į aplinkinį pasaulį, arba į save.

Moteris vis dar gyveno savyje konflikte ir niekaip negalėjo atrasti ko ji iš tikrųjų nori – ar gyvent su partneriu ar ne. Didžiulis pasimetimas. Hipnozėje moteris grįžo į 3 metų vaikystę, kur mama labai aiškiai parodė, kas yra valdžia. Mergaitė gavo lupti visai neteisingai, puolė į didžiausią verkimo isteriją. Po metų įvyko panaši situacija ir vaikas (mergaitė) suprato, kad negalima priešintis, protestuoti.

Net įsivaizdavo save surištą grandinėmis ir taip privalėjo paklusti – nesvarbu ką vidus sako, nesvarbu, ar tai teisinga. Įsitikino, kad turi visiem įtikti ir niekada nesakyti žodžio – ne. Taip moteris išgyveno 50 metų, tikėdama, kad negali pasakyti – ne. Labai suvargo ir pamiršo, ką reiškia norėti iš tikrųjų.

Moteris vėl išmoksta gyventi ir rūpintis savimi, atgauna energiją, laimę.

Nerimas – mirties baimė nurodo, kad požiūris į gyvenimą ir mirtį neteisingas.

Moteris turėjo nerimą ir net užspausdavo galvą nuo vaikystės. Hipnozės metu paklausta, kas įvyko, moteris grįžo į vaikystę, 5 metų, kai buvo uždaryta viena namie ir labai išsigando, bėgo, drebėjo, buvo giliam išgąstyje, kad numirs. Taip pat tuo metu aplamai nebuvo saugumo, nes motina gėrė ir mergaitė nejautė saugumo, jautė vienišumą, liūdesį, dėmesio trūkumą.

Čia reikėjo suformuoti naują požiūrį į sąvokas kaip Gyvenimas ir Mirtis. Mintys visada diktuodamos tą patį liūdnumą, nusivylimą, pritraukdavo dar ir dar tokių liudijančių situacijų.

Patikėti, kad viskas yra gerai, gyvenimas yra gražus ir čia užgimėme buti laimingais.

Dažnai kyla iš nesaugumo jausmo. Jaučiamas nesaugumas iki tokio lygio, kad norisi dingti.

Įsitikinimai iš vaikystės ar paauglystės – didžiuliai pokyčiai, kaip emigracija, šalies pakeitimas paauglystės metais sukelia didelį nesaugumą. Taip žmogus nešiojasi su savimi tą nesaugumą dešimt, dvidešimt metų ir daugiau. Jausmas vis auga, susikuria vis daugiau situacijų primenančių tą seną pojūtį. Taip viskas kartojasi, kol įsitikinimas suvokiamas.

Saugumas yra mūsų viduje ir mes prisiimame atsakomybę už tai. Tuomet atsiranda drąsa ir ramybė.

Užslėpta, nepastebima įtampa, kuri įžvelgiama akyse.

Didelė įtampa dėl to, kad vaikystėje pamatė tai, ko nenorėjo matyti, pamatė tai, ko negali pakeisti. Tuo metu jautėsi visiškai bejėgis, nieko negalėjo padaryti. Sąstingis bei staigi įtampa iš didelės baimės, kad nebūtų dar blogiau nei yra. Dėl to buvo paslėpta tokia didelė įtampa kai akys net nemirksi. Nuspręsta likti toje įtampoje ir bandyta prisitaikyti, nes vaikas jautėsi bejėgis.

Kuo labiau slepia įtampą, tuo blogiau mato į tolį. Sieloje kaupiasi beviltiškumas, priešiškumas, savęs menkinimas, įtampos užsklendimas, kad niekas nepastebėtų ir nebūtų blogiau. Dėl to žmogus nebemato to, kas yra toliau. Mato tik tai, kas yra arčiau. Per daug metų žmogus pripranta prie vidinės užslėptos įtampos, deda daug pastangų tam, kad prisitaikytų, kad atrodytų, jog nepatiria įtampos. Akys pavargsta ir nebenori matyti to, kas iš tikrųjų yra tiesa.

*

Akyse tarsi muselės per kurias negali matyti aiškaus vaizdo. Nėra ryškumo.

Akys simbolizuoja aiškų matymą. Matyti praeitį, dabartį ir ateitį. Šiuo atveju, kai matymas nėra aiškus per museles, yra didžiulė baimė priverstinai matyti ateitį, kurioje gyvenimas nėra smagus. Juntamas nenoras gyventi, nes kažkada nuspręsta, kad būti savimi yra blogai. Pasaulis matomas kaip purvinas, varganas, šūdinas, šlykštus, jame yra prievarta, reikia aukotis, jame nėra savo gyvenimo ateities kontrolės.

Vienintelė išeitis – grįžti į save ir suvokti, kad viskas yra įmanoma, kad pagrindinė išeitis į laisvę yra buvimas savimi ir pasitikėjimas tuo, kad ateitis yra graži.

*

Degina akis, ašaroja, sausos, drėgnos akys. Bijo vandens, šviesos.

Šiuo atveju buvo atsisakyta akimis matyti dabartį. Nori greičiau prastumti laiką, nes jaučiasi blogai, vienišai, nepatogiai, nori nusikelti į ateitį. Visame kūne įjungia senėjimo režimas, nes norisi greičiau prastumti laukimo laiką.

Pabėgimui, atrandamas būdas, televizoriaus arba kompiuteriniai žaidimai, kad galėtų prastumti dabartį, realybę. Akys tampa stiklinės, nemirksi, nebefunkcionuoja, nebeveikia. Taip stumiamas laikas, kurio metu akys sensta, šis procesas įjungiamas nuo vaikystės.

Vaikas, būdamas naktį vienas namuose, iš baimės pradeda kuo greičiau, iki apsivėmimo, stumti laiką. Gyvenimo eigoje patiki kaip tiesą, kad jis turi būti vienas, todėl dar ir dar kartojasi vienišumo situacijos. Akys tampa sausos ir juntamas skausmas jose.

Kai yra įjungtas senėjimo režimas, akys jaučiasi pasenusios, nereikalingos ir miršta, nes tai, kas nėra reikalinga po truputį mažėja, kol numiršta. Akys gyvame žmoguje pradėjo po truputį mirti ir tai sukėlė jam skausmą, sausumą, ašarojimą. Suvokimas, kad kekvienas momentas dabartyje yra brangus ir nuostabus, leisti sau pajusti dabartį ir suprasti, kad tai ir yra ramybė.

 

Kartodami žodžius per kančias į žvaigždes, savo užsibrėžtą tikslą pasieksite būtent per kančias.

Pavyzdžiui – moteris įkūrė savo grožio saloną, tačiau visas procesas vyko sunkiai, per kančias, nes ji nuolat kartojo šią frazę.

Siekdami savo tikslo kartokite pozityvius žodžius – per džiaugsmą į žvaigždes, su lengvumu į žvaigždes, su malonumu į žvaigždes. Kokius žodžius kartosite, tokiu keliu pateksite ten, kur norite patekti.

Kaip nekaltai atrodo žodis „gaila”. Gaila daikto, gaila žmogaus…

Jei pažiūrėjus į žodžių dažnio skalę, šis žodis veikia panašiai kaip „kaltė ar pyktis”.
Vartojant žodį „gaila” taip pat labai maitinamas ego.

Taip pat, svarbu žodžio reikšmė – gaila = kontrolė. Pagailint kažką, pakyla ego, lyg esą geresnis už kitus, aukštesnis už kitus ir teisingesnis už kitus. Įsivyrauja aplinkos, žmonių, visatos kontrolė. Konfliktas su savimi ir aplinka.

Tai išgąsčio padarinys.

Žmogus išgąsčio momente nusprendžia/patiki, kad tai jo kaltė, kad tai jis nusipelnė to išgąsčio, nes nebuvo mylimas. Ir to išgąsčio momentu, nusprendžia save nubausti, tai yra “trukdyti” gyventi.

Didžiulis nevertumo jausmas – kad kažkaip nubausti save, kad aplamai “esu, egzistuoju”. Įsitikinimas, kad tik aplinkos leidimas leis būti laisvam nuo mikčiojimo / ar ko nors panašaus. Todėl dažnai žmonės prie artimųjų nemikčioja, nes žino, kad yra leista būti savimi. Bet “leidimo būti savimi”  gatvėje/ nepažįstamoje aplinkoje nėra kam duoti. Todėl žmogus laikosi įsitikinimo, net ir 30 metų, kad “mama davė leidimą būti laimingu, nes nereikėjo tuo metu prižiūrėti brolio” (kaip pavyzdys). Laimė nelaisvėje užfiksuota virš 30 metų.

Savęs menkinimas ir mažinimas – jausmas, kad nevertas gyvenimo, meilės, džiaugsmo, laimės, turto. Tai įvyksta, kai žmogus yra patyręs didelį skausmą iš savo artimiausių, dažniausiai gimdytojų. Tarkim, kad nėra laukiamas, nėra vertas net gyventi. Iš to didelio skausmo, nusprendžiama, kad geriau ir nerodyti kaip yra. Uždaromi jausmai, nusprendžiama nejausti skausmo, tai reiškia, kad nejausti ir džiaugsmo.

Pasistatome kazką panašaus į sieną ir visatos dovanos nebegali pasiekti širdies. Taip, žmogus gali turėti didžiules galimybes visai šalia, bet jų tiesiog nepriima, sabotažuoja ir susikuria vienas ar kitas kliūtis, kad nereikėtų jausti. Kai atsisakoma jausti, neįmanoma atsisakyti tik vieno jausmo, uždaromi visi to lygmens jausmai.

Kreipėsi žmogus dėl priklausomybės alkoholiui. Nesuprato kas vyksta, todėl pirmiausia kreipėsi į gydytojus, kurie deja, nerado priežasties ir negalėjo padėti. Taip pat, ji abejojo dėl santykių su vyru – kėlė klausimus, ar reikėtų skirtis, ar reikėtų dar pakentėti ir jam įtikti. Moters prašymas – suharmonizuoti ją.

Jos protas itin aktyvus, todėl ji labai daug kartų vartoja žodį: “galvoja” (proto darbas). Paaiškėjo, kad konflikto su savimi priežastis – sprendimas, kad reikia įtikti, paklusti, nes jeigu to nedarys, kils konfliktas su mama. Sprendimą priėmė pati, kai buvo 3-4 metų amžiaus ir šiuo sprendimu pakeitė Visatos dėsnį – pirmiausia aš, o po to visi kiti. Pakeitė į – pirma visi kiti, o paskui aš…

Nuo tada iki dabar (55 metus) ji gyveno su sprendimu, jog turi įtikti visiems – kiekvienam sutiktam žmogui. Kol stengėsi įtikti kitiems, tol nebeliko laiko sau pačiai. To pasekmė – priklausomybės, ligos, nerimas, konfliktas su savim.

Visatos dėsnis:

1. Šviesa, šaltinis, Dievas.

2. Širdies plakimas.

3. Aš esu.

Todėl asmeninėje hipnozėje pabrėžiama, kad visko pradžia yra Dievas, o Žemė – materija – širdis. Pradėjus nuo savęs – nuo savo širdies, įsivyrauja harmonija.

Asmeninės hipnozės metu žmogus turėjo pakeisti esamą savo įsitikinimą į Visatos dėsnį – pirma aš, antra aš, trečia aš, visas pasaulis yra iš mano centro į išorę, o ne atvirkščiai. Tai atlikęs žmogus susiharmonizavo, iš hipnozės grįžo šviesus, tiesoje ir aiškume su savimi, tiesia nugara. Taip pat gavo atsakymus į klausimus dėl santykių su vyru – ji yra laimingiausia tada, kai rūpinasi savimi, kai myli save. Kai ji jaučiasi laiminga, tada ir pasaulis aplink ją yra laimingas.

Žodžiai

Kai daug kartų ištariate žodį, užprogramuojamas įsitikinimas, žodis pasireiškia tikrovėje.

Niekas manęs nesupranta – tai ženklas, kad žmogus ketina atsiskirti. Tai sukelia nerimą, labai didelį nerimą, net iki savęs sunaikinimo.

Geriau tokios frazės nevartoti.

Aš stengiuosi – sako žmogus – „bet aš labai stengiuosi“.

Tiesą sakant, tai rodo, kad žmogus yra įstrigęs ir nelabai žino, kaip išeiti iš sąstingio. Kartais to net nepastebi, bet taip labai  savebaudžia, ir net sukelia tam priklausomybę.

Didžiulis vilkinimas, streso nešiojimas, panika. Kai iš tikrųjų, užuot bandę, padarykite tai iš karto, šiuo metu.

Jei jums buvo liepta pabandyti pakelti koją, pabandykite pakelti koją dabar, pažiūrėkite, kaip bandysite. Kiek pakilo koja? Nulis.

O dabar tiesiog pakelkite koją ir ji pasikels. Kuo daugiau pastangų, tuo daugiau streso ir panikos.

Mano antroji pusė –  taip sakoma apie partnerį.

Atrodo, kad tai labai nekaltas posakis, bet jis veikia giliai. Kai partneris vadinamas „antra puse“, pasąmonė siaubingai nuskaito. Kadangi žmogus yra vienetas, visas pilnas vienetas, jeigu jis šalia esantį partnerį pradeda vadinti „mano antroji pusė“, atsiliepia pasąmonė.

Atėjo klientas, kuriam pasireiškė širdies aritmija. Kai paklausėme pasąmonės, kur yra pagrindinė šaknis, tai moteris pavadino savo vyrą – „mano antroji pusė“.

Kartojant tai dažnai, žodžiai materializuojasi ir širdis pradėjo skirtis į antrą pusę, pradėjo gamintis estrados širdies arterijų, dar gamintis naujų venų ir kai ten patenka kraujas, širdis negauna stipraus pulso, kad palaikyti tolygų ritmą.

Hipnozės būdu moteris suprato, kad ji yra visas vienetas, o jos partneris taip pat yra vienetas. Iš karto moteris pradėjo ramiau kvėpuoti, atėjo palengvėjimas.

Dar viena pacientė atėjo dėl labai stipraus nuplikimo, vienoje pusėje plaukų beveik nebuvo.

Ji taip pat savo partnerį vadino „mano antrąja puse“. Pasąmonė buvo visiškai sutrikusi, kaip į tai reaguoti ir tiesiog sunaikino vieną vyro pusę, plaukai greitai slinko.

Kai moteris tai suprato, ji staiga pradėjo jausti, kaip galvą tempia atgal į centrą, tarsi pusė galvos būtų atgauta energijos ir atgautų save, pilnatvės, ramybės jausmą.

Jausmai ir emocijos

Depresija yra nuslopinti, prislėgti jausmai, priespauda ir tokia sunki, kokia ji būtų. Tarp artimųjų buvo labai daug nusivylimo, didelio šoko, netikėtumo, išdavystės. Kažkas baisaus buvo matyta ir dažnai būna, kad dėl to jautiesi beviltiškas, norisi dingti ir būti tamsoje, išeiti, neperdegti, nebematyti, nes pamirštamos visos vertybės.

Pavyzdžiui, kai vaiko tėvai nuolat muša, pyksta, rėkia, kur dažnai įsišaknijęs alkoholis, priekaištaujama visoms vertybėms, mylimasis trypia mylimąją ir net silpnesnę moterį. Tai pamatyti vaikui didžiulė kančia ir jis tiesiog išeina, užslopina savo jausmus, emocijas, iškalbą, viską uždaro, paslepia ir pripildo tamsos. Jis pereina į tamsųjį režimą, nes taip lengviau nieko nematyti ir nežinoti.

Vieną dieną buvo tikima, kad nėra nieko kito, tik kančia, tamsa ir ją reikia slėpti kuo toliau – tai yra suspausti, sutraiškyti ir nustumti kuo toliau.

Tada žmogus nebejaučia, energija sustoja, stovi, nejuda, tiesiog nublanksta viduje, viduje.

Todėl antidepresantai gelbsti, kad šis savęs naikinimas visai nesimatytų ir nepajustų.

Kuo toliau, tuo baisiau atrodo visas vaizdas.  Tačiau kelias atgal – atverti širdį, o tai baisiausia, ką gali pasiūlyti depresija sergančiam žmogui.

Tik hipnozės pagalba žmogus pamato tiesą ir gali ryžtis vėl atverti širdį, ir tai yra vienintelis išsigelbėjimas, nes pagaliau ateina šviesa. Ir vėl gyvenime ateina šviesa, šypsena, džiaugsmas.

Didžiulis aukos sindromas, kuriantis visus įmanomus pasiteisinimus, kodėl gyvenimas yra nuobodus. Daug kaukių užsideda tol, kol pasiklysti tarp kaukių ir nebežinai, kur tikroji tiesa.

Prasmė slypi tarp sukurtų kaukių, tarp aukos pozicijos, su pasiteisinimais, pavyzdžiui, mylimo žmogaus mirtimi. Yra toks sprendimas, kad jei jis/ji išeina, jis/ji manęs nemyli, o paskui meluoja, tinginiauja, praranda pasitikėjimą, taip praranda gyvenimo prasmę, nes tai pamirštama, paslėpta kažkur toli viduje.

Atsitraukti nuo visko, nes nesaugu, reikia slėptis, statyti sieną ir slėptis. Mylimo žmogaus, mamos ar tėčio išdavystė ir kova su mylimu žmogumi, taip tik dar labiau save žeminant. Didžiulis nepasitikėjimas aplinka.

Atsiskyrimas, sukurtas puikus šydas, kiautas aplink save, kad apsisaugoti, nes jaučiamasi kitaip ir atrodo, kad jei esi kitoks nei visi, tai visi kiti gali tave sunaikinti. Todėl turime saugotis nuo visų ir nuo aplinkos.

Kai uždedama siena, šydas, tai tikrai taip ir yra, o širdis yra paslėpta nuo realybės. Kai širdis toli, paslėpta, suspausta – pamirštame, kas esame, todėl savęs nebepriimame. O kai savęs nepriimame, tai nebeatpažįstame ir nebelieka nieko viduje.

Pyktis – tai didžiulis skausmas, iš vaikystės, dažnai patyrusių smurtą.

Tiek skauda, tiek stipriai skauda, kodėl kitiems geriau, bet ne man

Tada tas skausmas išsiveržia per pyktį, išsiliejimas ant kitų, nes jaučiasi labai nuskriausti. Tada pyktis liejasi ir net norisi kažką kitą irgi pažeisti, sumažinti didelę neteisybę ir skausmą.

Gydymas: atleisti už viską kas buvo, susitaikyti su tėvais. Pakeisti įvykių prasmę.

Ramybė prarandama pasipriešinus sau, kai vienu metu jaučiamos dvi priešybės – ir baimė, ir drąsa. Stiprus noras kontroliuoti jausmus, kad jaustumėtės gerai. Tai reiškia, kad kai žmogus jaučiasi blogai, vaidina, kad viskas gerai, nes tada jį lengviau kontroliuoti.

Nejučiomis vis tiek išlieka baimė, vienatvė, viduje viskas verda. Norisi pasislėpti nuo realybės, užsidėti kaukes. Taip pat , to ignoravimas, bet viduje sulaikomos visos emocijos ir tvyro chaosas, pyktis, baimė – vyksta nenuspėjami veiksmai, savęs trūkumas. Norisi atrodyti ramiai, bet viduje visada tik chaosas. Tai veda prie savęs ir kitų nepriėmimo.

Gydymas – leisti sau jaustis taip, kaip yra, tiesiog būti patyrime: juoda ir balta, baimė ir drąsa – jie tiesiog yra.

Užstrigimas vienoje vietoje ir iliuzija, kad kada nors bus geriau, bėgimas į ateitį, pamirštant, kad gyvename dabartimi. Siekti kažko, ko iš tikrųjų nėra, o jei tai, ką mes paleidžiame, neegzistuoja, tada bėgimo pagreitis tik didėja. Taip pat yra stresas, įtampa, nuovargis, bet tam nėra galo. Tiesiog dar didesnis paleidimas į iliuziją.

Natūralumo, tikrumo troškimas – nes žmogus pavargsta siekti iliuzijos, kurios nėra.

Jaučiasi, nes yra atskirtis nuo visų, nuo Vieno jausmo. Sunku kvėpuoti, ištinka panikos priepuoliai, kai žmogus nesijaučia kažkur priklausomas.

Dėl buvimo šalia, jis aukojasi, nusprendžia gyventi ne savo gyvenimą, išduoti save ir daryti tai, kas jam nepatinka, kad tik neliktų vienas.

Sustojimas ir nenoras pajudėti, ką nors daryti apskritai – rankos nuleistos, nes viltis prarasta, didelis nusivylimas, išdavystė. Tikėjimas, kad geriau tiesiog sėdėti, žiūrėti ir laukti. Taip jautiesi saugiau ir neskauda judėti. Izoliacija nuo realybės, nes ją sunku perteikti. Žmogus sustingsta, energijos netenka, nes tikima, kad jei energija tekėtų, tai skaudėtų.

Žmogus uždaro širdį, nes jai per daug skauda. Tada jis slepiasi, susitraukia ir nebeišreiškia savęs. Nusprendžia, kad mažiau skausminga tiesiog prisitaikyti ir tada niekas nepastebės.

Tačiau tokiu būdu savęs išdavimas sukuria visko baimę, nepasitikėjimą savimi, savo partneriu, aplinka. Kūrybiškumas negali vystytis, jis tiesiog užsidaro. Taip žmogus jaučia skrandžio rūgštį, tarsi kažkas turėtų išeiti, bet tai draudžiama. Kasdieniame gyvenime jaučiasi bejėgis, atsiranda apatija, nenoras veikti, tinginystė. Tikrai geriau būti vienam.

Nerimas

Didžiulė permainų baimė, gyvenimo pokyčio, kuris tarsi mažėja savaime. Vienintelė akimirka, kai gali būti su savimi, yra naktis, todėl reikia pabusti ir būti su savimi. Nesvarbu, kad kitą dieną labai sunku, bet programa įvykdyta – pabūti su savimi, o ne ilsėtis, tai naktį, lovoje, kai visi miega.

Įsitikinimas, kad laimė galima per kančią, susikuriamos vis baisesnės situacijos, sukeliančios vis daugiau kančių. Manoma, kad laimė galima tik tada, kai jaučiama kančia ir skausmas. Jei tai vis tiek nepavyksta, atsiranda daug nerimo, kad programa žlugo / kad yra per daug kančių – net ir COVID – ir kad nebelieka vietos kurti kančios. Nes jei dar yra šiek tiek kančios, tada lieka tik mirtis. Didelis nerimas, kaip tada su ta laime – daugiau nepasiseks…

Bet kaip gyventi? Kaip pajusti tą laimę, kai kančia jau užmušta? Kai daugiau laimės nepadidėja, ji baigiasi, nes daugiau kančių yra nepakeliama.

Iš kančios norisi vis daugiau laimės. Tačiau kančia turi ribas, riba yra mirtis, ir nieko nebelieka, net laimės.

Gydymas: Laimė kyla iš meilės, džiaugsmo, pasaulio džiaugsmas – iš malonumo, besąlygiškos meilės ir pagarbos.

Migrena

Jausmas, kad esama per blogas, per prastas, neturiu tiek, kiek turi kiti, vienišumas, sukuria nesaugumo jausmą. Tada reikia viską kontruoliuoti, o tam reikia įjungti protą labai stipriai, kad viską žinoti, stebėti kitus, kad būtų galima kontrolė. Galva tiesiog kaista, protas karštas nuo begalės minčių. Nemiga net ir naktį, įtemptas protas, kad tik viską teisingai sukontroliuoti, kad būtų naudinga. Taip įsivyrauja migrena.

Gydymui reikia poilsio, pauzės, miego, tiesiog visiškos ramybės.

Rūkymas

Pasąmonės lygmenyje manymas yra tas, kad tai šaunu. Pavyzdžiui, kai seniau rūkyti buvo madinga ir tai net suteikdavo žavesio – būti „kietam“, rūkyti rinkdavosi paaugliai ir net vaikai. Irnet jei jie žino, kad tai žalinga, jie tai žino 10, 20, 30 metų. Jų pasąmonė užstrigo, būtent šiame įsitikinime „rūkyti yra šaunu“.

Tai gali būti ir 3 vaikų mama, kuri slapstėsi rūkydama, kad nerodytų blogo pavyzdžio. Jos pasąmonėje yra įrašas, kad tai „kieta“. Jos pasąmonė tuo šventai tiki.

Kitas dalykas – noras kam nors priklausyti, būti susijusiam, nebūti atskirtam. Paauglys buvo įsitikinęs, kad būti bendruomenėje, nesvarbu, ar ji nuodijo kūną, ar ne, yra geriau nei būti vienam visiškoje kančioje.

Tai proto pagalba išlikti gyvam. Apsauga, nuo vienatvės ir gal net mirties. Šis įsitikinimas tęsiasi dešimtmečius. Todėl žmogus sako: „Kai sergu, einu rūkyti“. Jūs tikrai einate pas savo ištikimą draugą, pabūti su bendruomene, nesijausti vienišas.

Apie savęs išraišką.
Jei užsisėdima vienoje vietoje ir jau tinginiaujama, nes nuobodu – sulėtėjimas. Tada kosulys žadina ir verčia judėti, įdrėksti save iš trūkumo.

Plaukai

Nuolatinė įtampa, be perstojo, visada. Plaukų šaknys įtemptos ir neįsisavina jokių maistinių medžiagų, visiškai jokių – taip, kad plaukai miršta.

Jaučiama tik pusė savęs, kita pusė priklauso partneriui. Jis sako: „jis mano antroji pusė“. Tikroji prasmė ta, kad tu esi tik pusė savęs, o kita pusė savęs yra jis/ji. Taip pusė žmogaus pradeda naikinimo procesą ir plaukai pradeda sparčiai slinkti, žmogus plinta dideliais plotais. Sistemoje visada yra įtampa, nes kažkaip reikia atsikratyti pusės savęs. Žmogus tampa priklausomas nuo partnerio, todėl praranda savigarbą ir tai dar labiau padidina nenutrūkstamą įtampą.

Noras prisitaikyti, priimti, tikėjimas, kad tai genas, nes jį turi ir mama, ir sesuo. Noras būti panašiai, įtikti mamai. Iš didelės nevilties, skausmo ir baimės norisi prisitaikyti ir nesvarbu pati asmenybė, svarbu tik prisitaikyti. Plaukų slinkimas rodo didelį neatitikimą aplinkai. Kad netaptum vienišas, geriau paaukoti save.

Kai moteriai ant kūno pradeda augti vyriški plaukai.

Vyriškų ir moteriškų energijų disbalansas. Moteriai, vaikui, trūko tėviškos meilės, ji padarė viską, net suaktyvino vyriškus hormonus, kad būtų vyriška ir tokia maloni.

Oda

Vienatvė, vienatvė.

Labai trūksta meilės.

Gijimas jaučiamas, kai atrodo – kaip molis, nuo kūno krenta nešvarumai.

Kai žmogus nepriėmė pasaulio, ar artimųjų nuomonės, ar naujovės – to, kas vyksta aplinkoje. Jis praryja nepasitenkinimą ir pyktį savyje – taip per odą pradeda tekėti nešvarumai, būtent pyktis.

Sustabdykite save, neženkite į priekį, bijokite naujovių, nes esate tikri, kad tada jausitės gerai. Aplinkos nepriima, bet jau tikrai nebepriima savęs – atsiranda pasipriešinimas.

Didelė baimė kam nors nepriklausyti ir būti vienam, vienišam, toli nuo tiesos. Apsauga sukurta tam, kad būtų ramu – užsidarius susidaro šydas, užsidaro širdis, kad nepriklausytų. O viduje – sunkios mintys, nemeilė, nusivylimai. Taip apsauginis kūno sluoksnis neatlaiko ir pradeda skverbtis į odą, egzemos pavidalu.

Tyloje, ramybėje, kai žmogus vienas, prasiskverbia tiesa ir ima kažkiek jausti didžiulis chroniškas savęs skatinimas. Odos žaizdos yra priežastis likti dar toliau, nenuleisti rankų – nei pas mylimą žmogų, nei apskritai eiti pas žmones.

Akys

Žmogus dar vaikas būdamas, patiria skausmingus ivykius, didžiulį išgąstį iki mirties. Todėl, kad išgyventi, pasirenka nematyti.
Stručio sindromas – jei nematys, tai ir neskaudės, nes matymas yra lygus skausmui. Tai reiškia, kai žmogus jaučiasi gerai, laimingas, kai jis vis blogiau mato. Kuo daugiau laimės, tuo didesnis minusas regoje.

Įsitikinimas: ”kuo labiau nieko nematysiu, tuo būsiu laimingesnis. Ir kuo laimingesnis, tuo mažiau matau”.

Gydymas – perrašymas senų vaikiškų programų, perrašyti įsitikinimus kurie buvo sukurti per išgąstį.

Dantys

Simbolizuoja suvokimą naujų idėjų, minčių. Kaip mažas vaikas, pradžioje ragauja pasaulį, viską ima ir ragauja, susipažįsta su aplinka per burną, ragaudamas. Burnos problemos, tai yra nesugebėjimas priimti naujovių, aplinkos.

Kai kažkas nauja yra labai netikėta ir staiga, sustingsta burna, sąstingis, tada pradeda eiti skausmas į dantis.

Tai labai gilus pyktis, stiprus pyktis, išdavystė labai artimo žmogaus.

Pyktis, kuris yra labai stiprus susierzinimas, išdavystė, nusivylimas mylimu žmogumi kaip mama, tėčiu ar seneliais, broliais ir seserimis.

Kažkada buvo didelis nusivylimas, skausmas, kuris išsivystė vaikystėje.

Ir vėl skaudu, kai panaši emocija kartojasi, kai jau esi suaugęs. Tas skausmas vėl suaktyvėja.

Kol supranti, kad tai iš pykčio. To įvykio prasmę reikia pakeisti, kad pykčio nebeliktų.

Mąstymas apie laimę valgant, suaktyvina žandikaulio refleksus, kai tik pajunta tuštumą, meilės trūkumą – turi funkcionuoti dantenos, burna. Todėl galvojant apie laimę dieną ir naktį, dantenos, žandikaulis suaktyvina refleksą ir pradeda veržtis su dantimis ir net labai stipriai, nes niekada neužtenka, veiksmas vyksta iš trūkumo, todėl žmogus net kapą nešioja, kad dantys neiširtų.

Svoris

Svoris ištikrųjų yra ir galvoje, ir kūne.

Kai balansuojame svorį, reikia prisiminti, kad kiekviename kūne turi būt įjungtas mygtukas, kuris leidžia balansuoti svorį. Pvz., moteris su dideliu svoriu, hipnozės pagalba, suprato ir suvokė šaknį didelio svorio ir ją išrovė. Bet reiškinys buvo toks, kad vistiek svoris laikėsi, nors jautėsi jau lengva.

Esmė buvo tai, kad svoris buvo paleistas ir gyvenime ji jau nebijojo būti pirma, drąsiai elgėsi ir jai nereikėjo prisidenginėti didžiuliu antsvoriu. Bet problema buvo, kad nebuvo paleistas svoris ir kūne. Reiškias –  ji laikė kūne svorį ir priežastis buvo, kad jei nukristų svoris, ji susirastų vyrą, savo gyvenimo partnerį.

Tokiu atveju, svoris būtų nebeįdomus, nebereikėtų daug valgyti, kad jausti meilę, ji ir taip butų šalia. Todėl šioje vietoje, svoris jautėsi kaip konkurentas su tikrąją meile. Labai svarbu sujungti ir protą ir kūną, kad veiktų sinchroniškai.

Būna, kai žmogus užsikrauna kažkieno naštą, reikia platesnių pečių, daugiau kūno, nes lieknas kūnas tiek naštos nepaneš.

Pavyzdys yra 56 metų moteris, kuri sako: „Man labai sunkus, sunkus gyvenimas ir aš visada turiu prižiūrėti savo mamą“. Bet mamos perimta našta atsirado 6 ir 12 metų amžiaus, kai mamai buvo sunku, o vaikas buvo priverstas sunkiai, net per daug dirbti, kad padėtų tėvams. Jau tada, būdamas 6 metų, vaikas nusprendė, kad turi padėti, nors ir per sunkiai.

Taip šį įsitikinimą jis ant savo pečių nešiojo 50 metų – priaugo 110 kg. ir vis tiek gyveno sunkų gyvenimą, nes mamai buvo sunku padėti.

Norėdamas pasveikti, žmogus turi susigrąžinti save į pirmąją vietą, atitikti mantrą: aš pirmas, aš antras, aš trečias.

Didelis nusivylimas, kad niekas nemyli, ypač tėvai vaikystėje, vienatvė, liūdesys, meilės trūkumas. Jaučiasi kaip tuščia erdvė, kurią reikia kažkaip užpildyti. Vaikystėje tam padėdavo saldumynai, kažkaip geriau jaustis, bet suaugęs jau pripranta kimšti vis daugiau, kad tik užpildytų tą tuštumą. Bet pabaigos niekada nebūna, nes trūksta – toks jausmas, kad visada trūksta, o norisi dar ir dar.

Noras būti mažesniam, o būti mažesniam turi būti ne pirmas, norisi dingti, kažkur per vidurį, kad niekas nepastebėtų ir neatkreiptų dėmesio, nes vis tiek yra nepasitenkinimas savo išvaizda.

Norint nebūti pirmam, būtina sukurti kliūtis, o tai reiškia priaugti daug svorio, kad gyvenime nebūtumėte pirmas. Būti didele kliūtimi, stabdyti judant, trauktis pateisinama, nebūti gražiam ir neišsiskirti. Taip pasąmonė vykdo programą – priauga daug svorio, kad būtų tikras gyvenimo stabdis.

Kodėl žmogus visada nešiojasi 10 ar 20 kg. antsvorį. ir jokiu būdu negalima to pakeisti? Svorio riba nustatoma pagal savivertę.

Bausdamas, perlenkdamas, graudindamas save, žmogus įsitikina, kad nėra vertas atrodyti sveikai ir gražiai, reiškia bausmę ir nepasitenkinimą savimi.

Bausmė yra sunaikinti save, įdėti į save nuodų – cukraus ir E elementų, kad gyventumėte trumpiau, nes turite mirties baimę. Tai išreiškia nepasitenkinimą savimi, meilę sau, žemą savigarbą ir nepasitikėjimą.

Todėl viską galima padaryti, tačiau nustatytos ribos būti laimingai ir gražiai, tinkamas svoris, neleidžia būti.

Svorio disbalansas yra susijęs su žema savigarba, trūkumu, nepakankamumu.

Gydymui tinka hipnozė „Meilė sau“. Ją rasite čia!

Žmogus valgymą tiesiog sieja su laime ir nesąmoningai yra įsitikinęs, kad kuo skaniau valgys, tuo bus laimingesnis. Toks tikėjimas ateina iš vaikystės, kai buvo praeities įvykių, pvz. mama kepė skanius blynus ir tai buvo vienintelis kartas su vaiku, buvo didelė laimė / skaniai pavalgyti. O kai mamų nėra šalia, ar artimųjų nėra šalia, tuštumą, regis, papildo tik skanus maistas.

Nugara

Nėra užnugario, labai artimas, tėvas ar mama išduoda, ar artimas žmogus. Nugara tuščia, vėjai siautėja, patikimo saugumo ten nėra.

Žmogus gali susirgti, peršalti nugarą, ar patirti betkokį skausmą, nes nejaučia artimųjų palaikymo.

Apatinė nugaros dalis – laiko centras, stabilumas.

Išsilavinimas ir susikaupimas

Tai bevertiškumo jausmas, tarsi tai, ką darai, būtų neteisinga, nes kažkas gali padaryti geriau. O kai krenta bendra savigarba, mokinys net nenori bandyti, nes yra nusivylęs. Todėl vadinama „tinginystė“ net neprasideda. Tada reikia priežasčių likti namuose  – studentas susigalvoja ligas, kurios pateisinamos būtinybe nesimokyti. Nors iš tikrųjų visa tai tik todėl, kad vaikas jaučiasi nepilnavertis. Gydymas turėtų prasidėti nuo savęs auginimo.

Priklausomybės

Tai ŽINOMA erdvė, pilna KONTROLĖ.

Žmogus sako: “Aš noriu STENGTIS mokytis, sužinoti daugiau, vystytis, progresuoti, evoliucionuoti…Bet į ATEITĮ.”

Jau sukurtos iliuzijos atidėliojimui, kad progresavimui reikia stengtis ir tai sunku, nes kiek nesistengsite, to nepakaks (kaip anksčiau minėjau, žodžio stengtis reikšmė pasąmonėje reiskia – daryti nieko). Ir tai įveda į kampą, nes nieko nedarant, nieko ir neišeina.

Bet buvo įsitikinimas, kad žinoma erdvė kurią kontroliuoja yra kompiuteriniai žaidimai. Ten viskas aišku, malonu, gera, nes yra žinoma. Bet progresas žmogaus vyksta tada, kai einama į nežinomas erdves, kai yra žingeidu, kai norisi sužinoti nauja. Tikrasis džiaugsmas kuomet išmokstama, sužinoma, įveikiama kliūtis kažkokia – tada ir pasitikėjimas auga, tikrasis pasitenkinimas, pasididžiavimas savimi.

Protas sukurtas, kad mus apsaugotų, todėl vis prilaiko žinomoje erdvėje. Bet norint augti, progresuoti, patirti tikrą džiaugsmą, laimę, pasitenkinimą – Mes turime būti daugiau negu PROTAS.

“Noriu malonumo betkokia kaina!”

Kaina kieno? Kūno, skausmo, nemalonumo kūnui, bet tuo pačiu metu ir smagumo. Kontrasituacija, smagu, bet taip pat nemalonu kūnui.

Tokį smagumą patyrė žmogus būdamas vaiku, su tėvu, svarbiu žmogumi. Nesvarbu, kad skaudėjo, kūnui nebuvo malonu, bet jautė tėvišką meilę, o tai pirmoje vietoje.

Ir, kad vėl ir vėl pajusti tevišką meilę, vaikas atrado šokoladą. Smagu jo prisivalgyti, persivalgyti ir nesvarbu, kad kūnui nepatinka, negera, juk tėviška meilė yra daugiau negu meilė sau, savo kūnui.

Todėl visų priklausomybių priežastis, trūkumas meilės, šiuo atveju – tėviškos meilės. Apgaulė, iliuzija, jei pakentės, tai gaus daugiau meilės. Bet tėviška meilė, ir mamos meilė yra širdyje, mumyse. Tai žmogaus pradas, dviejų žmonių meilė.

Ir ji jau yra, tik prisimink ir pajausk.

Ir tėvas tikrai nenorėtų, kad skaudintum ir kankintum save, dėl jo meilės.

Tai yra didžiulis susimaišymas.

Todėl maisto niekada nepakanka meilės trūkumo užkimšimui.

Šokoladas – kai norisi būtent šokolado, tai tėviškos, vyriškos meilės trūkumas.

Turtai / gausa

Žmogaus įsitikinimai iš vaikystės, kai jis buvo matomas aplinkoje, gal kitiems, gal jam pačiam, didelis vargas, labai baisus varganas gyvenimas, keliantis neviltį, nereikalingumą, jausmas – nieko, skurdas. Tai sukuria jausmą, kad reikia sunkiai dirbti, net ir aukojant save, bet niekada nebūti vargšu. Tai sukuria ribas ir baimę. Tai sukelia mėšlungį ir sunkumą, sunkų darbą, pastangas, net savęs ir savo sveikatos aukojimą.

Kita vertus, turto riba yra ta, kad jei esi turtingas – tai vėlgi pavojinga, nes gali vogti, ar net žudyti dėl turto, bijai net mirti, jei būsi turtingas.

Tada žmogus pasirenka viduriniąją klasę, tai yra, kad nebūtų skurde, bet ir nebūtų turtingas. Tai reiškia iš baimės dėl turtų atsisakyti galimybių, sėkmės, nepriimti turto, nes tai pavojinga. O baimė būti neturtingam kenkia net sveikatai ir savijautai, nes yra įsitvirtinęs įsitikinimas, kad reikia sunkiai dirbti.

 

Vėžys

Piktybinis auglys – vienatvė, atitrūkimas ir nerūpestingumas/noras sukurti nerimą jaustis laimingesniam. Tam ir kuriamas rūpestis pavadinimu – vėžys, taip jaučiasi pilnatvė, nes va tikrai dabar yra kuo rūpintis ir vienatvė nėra tokia skausminga.

Kova už būvį. Kova niekada nesibaigia. Net kai nėra už ką kovoti, pati ląstelė užsiprogramavo toliau kovoti, nes vis dar tiki, kad ta kova vyksta, nors jos jau nebėra.

Už ką kovoti? Turėdamas tokį įsitikinimą, žmogus ieško priežasčių kovoti. Todėl, jei susiklosto iš pažiūros beviltiška situacija, ląstelė pradeda kovoti už savo būseną dėl išlikimo. Tačiau Visata sukūrė sistemą – ji gali išgyventi tik šviesos tekančios energijos sraute.

Žmogus pasveiksta tada, kai pajunta, kad tai tebuvo sena kova, kurios nebėra ir nustoja kovoti, kovoti.

Ramybė su tavimi išlaisvina.

 

 

Pirkinių krepšelis
0
    Jūsų krepšelis
    Jūsų krepšelis yra tuščiasGrįžti į parduotuvę
    Scroll to Top