Kai daug kartų ištariate žodį, užprogramuojamas įsitikinimas, žodis pasireiškia tikrovėje:

Niekas manęs nesupranta – tai ženklas, kad žmogus ketina atsiskirti. Tai sukelia nerimą, labai didelį nerimą, net iki savęs sunaikinimo. Geriau tokios frazės nevartoti.

Aš stengiuosi – sako žmogus – „bet aš labai stengiuosi“.

Tiesą sakant, tai rodo, kad žmogus yra įstrigęs ir nelabai žino, kaip išeiti iš sąstingio. Kartais to net nepastebi, bet taip save baudžia, ir net sukelia tam priklausomybę.

Didžiulis vilkinimas, streso nešiojimas, panika. Uužuot bandę, padarykite tai iš karto, šiuo metu. Pavyzdys – jums buvo liepta pabandyti pakelti koją. Pabandykite pakelti koją dabar, stebėkite. Kiek pakilo koja? Nė kiek. O dabar tiesiog pakelkite koją ir ji pasikels. Kuo daugiau pastangų, tuo daugiau streso ir panikos.

Mano antroji pusė –  taip sakoma apie partnerį. Atrodo, kad tai labai nekaltas posakis, bet jis veikia giliai.

Kai partneris vadinamas „antra puse“, pasąmonė supranta tai siaubingai. Kadangi žmogus yra vienetas – visas pilnas vienetas. Jeigu jis šalia esantį partnerį pradeda vadinti „mano antroji pusė“, atsiliepia pasąmonė.

Pavyzdys. Atėjo klientė, kuriai pasireiškė širdies aritmija. Kai paklausėme pasąmonės, kur yra pagrindinė šaknis, tai moteris pavadino savo vyrą – „mano antroji pusė“. Kartojant tai dažnai, žodžiai materializavosi ir širdis pradėjo skirtis į antrą pusę – pradėjo gamintis estrados širdies arterijų, naujų venų. Kuomet ten patenka kraujas, širdis negauna stipraus pulso, kad palaikytų tolygų ritmą.

Hipnozės būdu moteris suprato, kad ji yra visas vienetas, o jos partneris taip pat yra vienetas. Iš karto moteris pradėjo ramiau kvėpuoti, atėjo palengvėjimas.

Dar viena pacientė atėjo dėl labai stipraus nuplikimo, vienoje pusėje plaukų beveik nebuvo. Ji taip pat savo partnerį vadino „mano antrąja puse“. Pasąmonė buvo visiškai sutrikusi, kaip į tai reaguoti ir tiesiog sunaikino vieną pusę – plaukai greitai slinko. Kai moteris tai suprato, ji staiga pradėjo jausti, kaip galvą tempia atgal į centrą, tarsi pusė galvos būtų atgavusi energijos – atgautų save, pilnatvės, ramybės jausmą.

Kartodami žodžius per kančias į žvaigždes, savo užsibrėžtą tikslą pasieksite būtent per kančias. Pavyzdžiui – moteris įkūrė savo grožio saloną, tačiau visas procesas vyko sunkiai, per kančias, nes ji nuolat kartojo šią frazę.

Siekdami savo tikslo kartokite pozityvius žodžius – per džiaugsmą į žvaigždes, su lengvumu į žvaigždes, su malonumu į žvaigždes. Kokius žodžius kartosite, tokiu keliu pateksite ten, kur norite patekti.

Kaip nekaltai atrodo žodis „gaila”. Gaila daikto, gaila žmogaus…

Jei pažiūrėtume į žodžių dažnio skalę, šis žodis veikia panašiai kaip kaltė ar pyktis. Vartojant žodį „gaila”, taip pat labai maitinamas ego.

Svarbi žodžio reikšmė – gaila = kontrolė. Pagailint kažką, pakyla ego, lyg esą geresnis už kitus, aukštesnis už kitus ir teisingesnis už kitus. Įsivyrauja aplinkos, žmonių, visatos kontrolė. Konfliktas su savimi ir aplinka.

Jeigu jaučiate konfliktą su savimi, kartokite šią frazę mažiausiai 300 kartų per dieną „Aš pritariu sau“.

Bekartojant, Jūs įeinate po truputį į darną su savimi.

Atrodo daug 300 kartų? Mes per dieną patiriame apie 60/70 tūkstančių minčių. Tad pakartodami kelis šimtus kartų šią frazę, vis stipriau nuraminate savo mintis ir taip save palaikote.

Kai gaminate naują įprotį, dažnai nutinka lūžiai, kad nesinori daryti, bet reikia. Šis momentas nėra malonus, bet jis visiškai pasikeičia, kai Jūs sau pasakote: „Aš pasirenku“.

Aš pasirenku keltis 5 ryto.

Aš pasirenku bėgioti kiekvieną rytą.

Aš pasirenku šaltą dušą.

Ir taip toliau.

Pajusite visai kitą energiją, pakeisdami tik vieną žodį. Kartokite šią frazę sau.

Kuomet žmogus taria šiuos žodžius, stabilumas yra pamintas po kojom. Tuomet jis griebiasi paskutinio šiaudo – eina lošti, žaisti loterijose. Įsitikinimas, kad tik taip įmanoma išsigelbėti, nes teisingu, natūraliu būdu neišeina.

Pavyzdys – vyro pasąmonės paklausus, kodėl taip svyruojama, jis grįžta į save būnant jaunu, 12-kos metų berniuku, kuriam tiek tėvas, tiek brolis parodo didžiulį pažeminimą. Berniukas patiki, kad jis yra nevykėlis. Taip vyras įsitikino, kad natūraliu, teisingu būdu jam neišeis užsidirbti pinigų, būti finansiškai stabiliu, kadangi viskas „slysta iš po kojų“. Taip jis nusprendžia žaisti loterijose bei lošti azartiniuose žaidimuose – pararandant visus šeimos pinigus, bet žaidžiant toliau.

Hipnotinėje būsenoje vyras suvokė, kad visa tai yra laikina. O tiesa, tikrumas yra tai, kad žmogus stovi ant savo kojų, žemė neslysta po kojomis, yra stabilu.

Rutina ir disciplina – ėjimas kiekvieną rytą į darbą, darymas kažko stabilaus ir atneša stabilumą. O lošimai, žaidimai, loterijos prilyginamos Kalėdų senelio dovanoms – jos yra, jų nėra…Taip viskas ir slysta po kojomis.

Menišku būdu galima išreikšti džiaugsmą, meilę, laimę ir nelaimę. Taip pat ir tiesioginiais žodžiais įmanoma tai išreikšti – pavyzdžiui skausmą ir kančią. Tad kodėl žmonės keikiasi?

Būtent keiksmažodžiuose yra užslėpta didžioji baimė ir kančia. Yra leistina šiuo būdu išreikšti skausmą ir pyktį, nepažeminant savęs.

Keiksmažodis yra skausmingo pykčio išraiška, kuri yra legali. Nusikeikus, niekas nenuteisia, nenuvertina, dėl to, kad skauda.

Norint atsisakyti šio įpročio – reikia surasti skausmo ir kaukės užsidėjimo priežastis. Kadangi keiksmažodis taip pat yra ir kaukė. Legali kaukė, kurią aplinka priima.

Vienatvė. Labai trūksta meilės. Gijimo pojūtis – jausmas lyg molis, nešvarumai krenta nuo kūno.

Momentas, kai žmogus nusprendžia, kad nuo jo priklauso kitų būsena.

Moteris turėjo vilkligę, kuri stipriai pasireiškė ant rankų, ant veido. Nuo mažens ji matė, kaip buvo surištos rankos. Sukūrė didžiulę įtampą – įsitikino, kad nuo jos priklauso tėvų, draugų, aplinkos būsena. Įtampa labiausiai pasireiškė ant rankų, kadangi moteris (dar būdama vaiku) jomis turėjo veikti, kažką daryti dėl kitų. Tad jau nuo mažens įtampa vis kilo, kol galiausiai išsivystė į vilkligę.

Žmonių, sergančių šia liga dažna frazė: nesugebu. Nesugeba išlaikyti meilės, pastovumo.

Vilkligė įsigalioja tokiose šeimose, kuriose meilė yra paslėpta ir nerodoma. Viskas atrodo lyg būtų gerai, tvarkoje, bet apkabinimai neegzistuoja. Taip pat, nesakoma: „aš tave myliu“. Nėra meilės išraiškos. Ji rodoma per atstumą, užslėptumą. Tas užslėptumas vaikui padaro didžiulę įtampą ir išsivysto vilkligė. Vaikas stengiasi bet kokiu būdu pajausti meilę, tad daro viską, kad ji būtų išreiškiama. Visais įmanomais būdais stengiamasi palaikyti meilės būvį aplinkoje.

Tiesa ta, kad žmogus negali pakeisti kito žmogaus – negali būti atsakingu už kito žmogaus būvį. Jis gali būti atsakingas tik už save – savo būvį. Todėl įtampa, stresas kyla nesustojamai. Kol šios tiesos žmogus nesupras, vilkligė niekaip neišeis. Jis turi nustoti keisti žmonių būvį aplinkoje ir kalbėti meilės kalba: žodžiais, apkabinimais, ne šalta siena.

Kai žmogus nepriimė pasaulio, ar artimųjų nuomonės, ar naujovės – to, kas vyksta aplinkoje. Jis praryja nepasitenkinimą ir pyktį savyje – taip per odą pradeda pasireikšti nešvarumai, būtent pyktis.

Savęs stabdymas, nežengimas į priekį, baimė naujovėms, nes jaučiama (įsitikinintas), kad tai gerai. Aplinkos nepriėmimas, bet nebepriėmimas ir savęs – atsiranda pasipriešinimas.

Didelė baimė kam nors nepriklausyti ir būti vienam, vienišam, toli nuo tiesos. Apsauga sukurta tam, kad būtų ramu – užsidarius susidaro šydas, užsidaro širdis, kad nepriklausytų. O viduje – sunkios mintys, nemeilė, nusivylimai. Taip apsauginis kūno sluoksnis neatlaiko ir pradeda skverbtis į odą, egzemos pavidalu.

Tyloje, ramybėje, kai žmogus vienas, prasiskverbia tiesa ir juntamas didžiulis chroniškas savęs skatinimas. Odos žaizdos yra priežastis nejudėti toliau – nei pas mylimą žmogų, nei į aplinką.

Tai yra jaunimo, paauglių liga, kai užlieja nauja energija ir reikalauja realizacijos.

Kai paauglys žiuri į veidrodį ir jam nepatinka ką jis mato, visaip kaip apkalba save, šlykštisi savimi – visa tai pradeda matytis ant odos (inkštirai, aknė).

Hipnotinėje būsenoje moteris pateko į 13 metų periodą, kai ji buvo įsitikinusi, kad visi normalūs, o ji kitokia. Tokį įsitikinimą nešiojosi ir iki dabar – 30 metų, tad ir toliau turėjo tą pačią aknę. Jautėsi nepriimta kitų, negaunanti dėmesio. Tad kuomet spuogai atsirasdavo ant veido, tai nors taip į save atkreipdavo dėmesį. Noras būti gražia išorėje. Tai yra paauglio įsitikinimai, kurie yra klaidingi, nes jei vidumi esi gražus, tai ir išorė graži.

Aknės liga yra apie savęs priėmimą. Naujos energijos, augančio organizmo. Išvalyti sąmonę ir mintis nuo nešvarių minčių, ypač apie priešingą lytį ir seksą. Atsiverti gyvenimo naujovėms. Suvokti, kad yra normalu bręsti ir keistis. Aktyviai užsiimti mokslu ir saviraiška, išsiūgdyti gerus, teisingus įpročius.

Lūpų – išankstinis nusistatymas prieš. Užslėpti pašaipūs, pagiežingi, pikti žodžiai. Pavyzdžiui prieš homoseksualus/ kultūrą/ tatuiruotes.  Kaip atsikratyti? Priimti žmones tokius, kokie jie yra. Mes same Vienis.

Nosies – tai apie gailestį sau su ego.

Savo galios neigimas.

Tai signalas tėvams peržiūrėti savo elgesį. Betkokios negatyvios motinos emocijos nėštumo metu persiduoda ir gali būti sunkių vaikų ligų priežastimi.

Moteriai, auginančiai 4-erių metų mergaitę, paūmėjusi alergija. Vaikui būnant 3 mėnesių nustatytas otopinis dermatitas. Hipnozės metu, paklausta, kokia priežasts.

Moteris grįžo į save, dar negimusį 3 mėnesių kūdikį, kai tėvai sprendė, ar kūdikis gims. Tuo metu, kūdikis įsčiose pasijuto nereikalingas, nelaukiamas, nemylimas. Tad norėjo tik pasislėpti, susigūžti ir nusprendė, kad nebereikia gimti. Suaugus, taip pat jautėsi svetima, nepažįstama, bet įsitikino, kad reikia kovoti, kad išlikti ir išgyventi. Nuo tos didelės įtampos, skausmo, atsirado alergija, kuri aktyvavosi gimus moters kūdikiui. Dukra perėmė ligą, taip išlaisvindama motiną.

Mama turi priimti gyvenimą ir pabaigti kovą dėl išlikimo. Parodyti tai savo dukrai su besalygine meile, dėmesiu (daug glostymo, prisilietimo, meilumo). Tam, kad nuraminti įtampą.

Daugiau informacijos rasite puslapio apačioje – skiltyje “Vaikai, paaugliai”.

Nuolatinė įtampa, be perstojo, visada. Plaukų šaknys įtemptos ir neįsisavina jokių maistinių medžiagų, visiškai jokių – taip, kad plaukai miršta.

Jaučiama tik pusė savęs, kita pusė priklauso partneriui. Žmogus sako: „jis mano antroji pusė“. O iš tiktųjų sakoma sau, kad egzistuoja tik pusė savęs, o kita pusė savęs yra tas partneris – jis/ji. Tokiu būdu, pusė žmogaus pradeda naikinimo procesą ir plaukai pradeda sparčiai slinkti, žmogus plinka dideliais plotais.

Sistemoje visada yra įtampa, nes kažkokiu būdu reikia atsikratyti pusės savęs. Žmogus tampa priklausomas nuo partnerio, todėl praranda savigarbą, o tai dar labiau padidina nenutrūkstamą įtampą.

Noras prisitaikyti, priimti – tikėjimas, kad tai genas, nes jį turi ir mama, ir sesuo. Noras būti panašiai, įtikti mamai, šeimai. Iš didelės nevilties, skausmo ir baimės norisi prisitaikyti. Nesvarbu autentiškumas, asmenybė, svarbiausia yra prisitaikyti. Plaukų slinkimas rodo didelį neatitikimą aplinkai. Įsitikinimas: kad netaptum vienišas, geriau paaukoti save.

Kalbame apie moteris, kuomet joms pradeda augti vyriški plaukai. Tikriausiai esate susidūrę su moterimis, kurioms labai auga plaukai ant viso kūno. Kitaip tariant, jos yra plaukuotos. Ar susimąstėte nuo ko tai priklauso? Tai reiškia vyriškų ir moteriškų energijų disbalansą. Moteriai vaikystėje trūko tėviškos meilės. Ji padarė viską, net suaktyvino vyriškus hormonus, kad būtų vyriška ir tokia tėvui maloni. Tad reikėtų grįžti į vaikystę ir priimti buvusią situaciją.

Dauguma pastebint, ypatingai moteris – plaukai auga tik iki tam tikro ilgio: ar iki pečių, ar truputis už pečių, o kaikurie turi kirpti plaukus gan trumpai. Plaukai niekaip neužauga ilgesni.

Būtent hipnotinėje būsenoje pasąmonė parodė, kad senais laikais, kai moterys buvo užgauliojamos bei išnaudojamos, ar kai vyko karai – moterys tiesiog nusikirpdavo plaukus. Tam, kad jų neišprievartautų, kad jų neišnaudotų. Vaidindavo vyrus, kad jų tiesiog nepaliestų.

Taip per kartas persidavė įsitikinimai, kad ilgi ir vešlūs, nuostabūs, gražūs plaukai yra pavojinga. Tai yra giliai įdėta pasąmonėje pas vienas moteris mažiau, pas kitas daugiau. Bet tai įdėta labai stipriai. Įsitikinimas, kad plaukai auga tik tam tikro ilgumo.

Hipnotinėje būsenoje moteris sugrįžo į praeitą gyvenimą, kuomet vyko karas ir ją išnaudojo, jai būnant visai jaunai, paauglei. Mergaitė turėjo gražius, ilgus, vešlius plaukus – nuostabi mergaitė. Po to karto, kai ją išnaudojo skaudžiai – nusikirpo plaukus, išsipurvino rūbus, užsivilko tėčio vyriškus rūbus – kad atrodyti baisiai ir nepritraukti akių, nebūti patraukli. Tuomet mergaitė nusikirpo plaukus tokio ilgio, kokio ilgio būtent šiandien ir užauga jos plaukai (iki pečių).

Pasąmonė parodo kaip giliai būna įsirėžę dalykai – net ne iš šio gyvenimo, o istoriniais laikais.

Įsitikinimas, kad žmogus esą per blogas, per prastas, neturintis tiek, kiek turi kiti, vienišas, sukuria nesaugumo jausmą. Tada reikia viską kontruoliuoti, o tam reikia stipriai įjungti protą, kad viską žinoti, stebėti kitus, kad būtų galima kontrolė. Galva tiesiog kaista, protas perkaitęs nuo begalės minčių. Nemiga net ir naktį, protas įtemptas, kad tik viską teisingai sukontroliuoti – pasijausti naudingu. Taip įsivyrauja migrena.

Gydymui reikia poilsio, pauzės, miego, tiesiog visiškos ramybės.

Kai pasąmonėje atrandama migrenos atsiradimo priežastis – šaknis, ją atrišam ir paleidžiam. Tuomet atrodo, kad jos nebeliko, viskas vėl gerai. Tačiau migrenos išėjimas susideda iš dviejų dalių.

Pirmiausia ji išeina su supratimu, suvokimu – kada migrena buvo susikurta. Ar vaikystėje? Ar gimime? Ar net būnant dar mamos pilve?

Antra dalis – migrena išeina 2/3 dienų bėgyje. Atsiranda maksimalaus stiprumo skausmas. Pasireiškia pati stipriausia migrenos išraiška. Viskas tokiu būdu išeina. Dėl to šis skausmas ir būna pats stipriausias – pereinami visi patirtos migrenos metai, visos spalvos vienu metu. Būtina tai žinoti ir pasiruošti tam. Tai yra paskutinis migrenos pasireiškimas. Tad svarbu leisti jai išeiti – nesustabdyti, neišsigąsti. Pirmiausia išeina šaknis, tada pats augalas, pati dilgėlė.

Baimė, pernelyg didelis savikritiškumas ir savęs niekinimas.

Pagrindinė ligos atsiradimo priežastis – susikurtas didelis uždarumas. Tokio lygio uždarumas, kad žmogus gyvenime ne tik užsidaro nuo kitų žmonių ir būna vienas, toli nuo visų, tamsoje, bet ir ląstelių uždarumas, iš odos negalinčios išeiti į išorę.

Sakoma, kad tai užgimta liga. Ji susikuria dažniausia dar negimus kūdikiui. Būtent hipnozės pagalba einama į tą akimirką, kada susikūrė liga. Dar negimusiam – 3jų mėnesių kūdikiui buvo ankšta, tamsu. Jis juto daug baimės. Tiek, kad kūdikis susirietė ir nusprendė, kad galėtų išgyventi, jis nejudės ir išbus. Užsidėjo apsaugą – išbūti, niekam netrukdyti. Nes jeigu pajudės ir sutrukdys, gali būti dar ankščiau ir nebeužtekti vietos. Savęs uždarymas, kad nenaudoti vietos. Kai įvyksta toks sprendimas, dar būnant kūdikiu, žmogui gimus įrašyta programa nešiojama visą gyvenimą.

Ją atradus, liga ištrinama, nes daugiau tokios apsaugos nebereikia. Liga užgimsta tam, kad apsaugot save nuo susinaikinimo, mirties. Priimamas sprendimas, kad geriau išbūti, egzistuoti, bet negyventi.

Taip susidaro Hipodrotinė ektoderminė dispazija.

Žmogus dar būdamas vaiku, patiria skausmingus ivykius, didžiulį išgąstį iki mirties. Tam, kad išgyventi, pasirenka nematyti. Stručio sindromas – jei nematys, tai ir neskaudės, nes matymas yra lygus skausmui. Tai reiškia, žmogus jaučiasi gerai, laimingas, kuomet jis vis blogiau mato. Kuo daugiau laimės, tuo didesnis minusas regoje.

Įsitikinimas: ”kuo labiau nieko nematysiu, tuo būsiu laimingesnis. Ir kuo laimingesnis, tuo mažiau matysiu”.

Gydymas – senų vaikiškų programų-įsitikinimų perrašymas, kurie buvo sukurti per išgąstį.

Minusas.
Žmogus žiūri į ateitį, gyvena ateityje. Ne dabartyje (nulyje), o tuom kas bus. Per daug atidėliojama, žiūrima į ateities įliuziją, kol jos nebesimato – akys nebemato taip toli, kadangi ateitis yra netikra ir dabartyje ji neegzistuoja. Paišomas oras, kuris dabartyje nebeveikia.

Pliusas.
Viskas apie praeitį: kas buvo, kaip buvo. Todėl vyresnių žmonių akys dažniausia eina į pliusą. Net ir tų, kurių akys turėjo minusą, su amžiumi susilygina su nuliu bei pereina į pliusą. Tai yra klasikinis pavyzdys. Kadangi vyresnis žmogus žiūri atgal – kaip išgyventa, kas įvyko, pradeda mirti bendraamžiai, artimieji. Gyvenama praeityje.

Gydymas – grįžimas į dabartį, realybę. Pažiūrėti tiesai į akis, kas būtent dabar, šiame momente vyksta.

Užslėpta, nepastebima įtampa, kuri įžvelgiama akyse.

Didelė įtampa vaikystėje pamačius tai, ko nenorėta matyti, negalėta pakeisti. Tuo metu juntamas bejėgiškumas. Sąstingis bei staigi įtampa iš didelės baimės, kad nebūtų dar blogiau nei yra. Buvo paslėpta tokia didelė įtampa, kuri pasireiškė tuo, kad akys net nebemirksėjo. Nuspręsta likti toje įtampoje ir bandyta prisitaikyti, nes vaikas jautėsi bejėgis.

Kuo labiau slepiama įtampa, tuo blogiau matoma į tolį. Sieloje kaupiasi beviltiškumas, priešiškumas, savęs menkinimas, įtampos užsklendimas, kad niekas nepastebėtų ir nebūtų blogiau. Todėl žmogus ir nebemato to, kas yra toliau. Mato tik tai, kas yra arčiau.

Per daug metų žmogus pripranta prie vidinės užslėptos įtampos, deda daug pastangų tam, kad prisitaikytų, kad atrodytų, jog nepatiria įtampos. Akys pavargsta ir nebenori matyti to, kas iš tikrųjų yra tiesa.

*

Akyse laksto muselės, per kurias nesimato aiškaus vaizdo. Nėra ryškumo.

Akys simbolizuoja aiškų matymą. Matyti praeitį, dabartį ir ateitį. Šiuo atveju, kai matymas nėra aiškus per museles, yra didžiulė baimė priverstinai matyti ateitį, kurioje gyvenimas nėra smagus. Juntamas nenoras gyventi, nes kažkada nuspręsta, kad būti savimi yra blogai. Pasaulis matomas kaip purvinas, varganas, šūdinas, šlykštus, jame egzistuoja prievarta, reikia aukotis. Taip pat, nėra savojo gyvenimo ateities kontrolės.

Vienintelė išeitis – grįžti į save ir suvokti, kad viskas yra įmanoma, kad pagrindinė išeitis į laisvę yra buvimas savimi ir patikėjimas tuo, kad ateitis yra graži.

*

Akys ašaroja / sausos, drėgnos / degina / bijo vandens, šviesos.

Šiuo atveju buvo atsisakyta akimis matyti dabartį. Norima greičiau prastumti laiką, nes jaučiamasi blogai, vienišai, nepatogiai, norisi nusikelti į ateitį. Visame kūne įjungiamas senėjimo režimas, nes norisi greičiau prastumti laukimo laiką.

Pabėgimui, atrandamas būdas, televizoriaus žiūrėjimas arba kompiuteriniai žaidimai – padėtų prastumti dabartį, realybę. Akys tampa stiklinės, nemirksi, nebefunkcionuoja, nebeveikia. Taip stumiamas laikas, kurio metu akys sensta, šis procesas įjungiamas nuo vaikystės.

Vaikas, būdamas naktį vienas namuose, iš baimės pradeda kuo greičiau, iki apsivėmimo, stumti laiką. Gyvenimo eigoje jis patiki, kad turi būti vienas, todėl vienišumo situacijos kartojasi. Akys tampa sausos ir jose juntamas skausmas.

Kuomet įjungtas senėjimo rėžimas, akys jaučiasi pasenusios, nereikalingos ir miršta, nes tai, kas nėra reikalinga po truputį mažėja, kol numiršta. Akys gyvame žmoguje pradėjo po truputį mirti ir tai sukėlė jam skausmą, sausumą, ašarojimą.

Gydymas – suvokimas, kad kiekvienas momentas dabartyje yra brangus ir nuostabus. Leisti sau pajusti dabartį ir suprasti, kad tai ir yra ramybė.

Pasąmonės ašaros, vidinė rauda. Taip išreiškiami užspausti jausmai, kaip sielvartas, nusivylimas, nuoskaudos ir nepasitenkinimai. Taip pat, pyktis artimiesiems.

Sumaišyti Visatos dėsniai. Pirmiau suakcentuota išorė, o tik tada savas vidus, savas centras. Taip pasidaro per daug išorinės aplinkos ir viskas pradeda erzinti – net ir šnabždėjimas.

Simbolizuoja naujų idėjų, minčių suvokimą. Taip kaip maži vaikai, pradžioje ragauja pasaulį, viską ima į rankas ir ragauja – susipažįsta su aplinka per burną, ragaudami. Burnos problemos – nesugebėjimas priimti naujovių, aplinkos.

Kai kažkas nauja yra labai netikėta ir staigu, sustingsta burna, atsiranda sąstingis ir pradeda skaudėti dantis.

Pyktis, kuris yra labai stiprus susierzinimas, išdavystė, nusivylimas mylimu žmogumi kaip mama, tėčiu ar seneliais, broliais ir seserimis.

Kažkada buvo didelis nusivylimas, skausmas, kuris išsivystė vaikystėje.

Ir vėl skaudu, kai panaši emocija kartojasi, kai jau esama suaugusiu. Tas skausmas vėl suaktyvėja. To įvykio prasmę reikia pakeisti, kad pykčio nebeliktų.

Kai suaugusiam žmogui pradeda augti protiniai dantys, juntamas skausmas, tempimas. Atrodo, kad dantys gali iškristi ir prieinama prie išvados net išrauti tą protinį dantį.

Į asmeninę sesiją atėjo moteris, kuri net negalėjo įsivaizduoti, kad būnant suaugus, dar gali pradėti augti protiniai dantys. Tai tapo ganėtinai skausminga. Tad hipnozės metu skausmas buvo išrautas ir dingo. Protas užmiega, tad kūnas sugrįžta į 0.

Kokia buvo dantų skausmo priežastis, beaugant protiniams dantims? Moteris sugrįžo į momentus, kuomet stebėdavo aplinkinius, kuriems augdavo protiniai dantys – visiems skaudėdavo šis procesas. Kaikuriems skaudėdavo net gi tiek, kad reikėdavo išrauti. Moteris, tuo metu būdama paauglė, įsitikino, kad protinis dantis reiškia skausmą, problemą. Tad mergaitei užaugus pradėjo augti protinis dantis, jai nepasdtebėjus pasąmonė apradėjo veikti: jeigu auga protinis dantis – skausmas, problema. Programa, kuri buvo įrašyta į mergaitės pasąmonę pradėjo veikti.

Hipnozės metu visą šią programą moteris išvalė iš savo sistemos, minčių. Įdomiausia tai, kad kai ji sugrįžo iš hipnotinės būsenos – jai niekada daugiau nebeskaudėjo danties.

Įsitikinimai įsirašo anksti vaikystėje – stebint kitus, pavyzdžiais. Kai vaikai mato aplinkoje, kaip atrodo meilė. Jeigu mato, kad meilė pasireiškia per agresiją, tokia programa ir veikia toliau gyvenime. Jeigu mato, kad protinio danties augimas yra skausmas ir problema, vyksta visiems – įsidedama programa, kad lygiai taip pat skaudės. Bet tai yra tik įsitikinimas, tik kopijavimas. Mažas vaikas nežinojo kaip gali būti kitaip, tad visą tai priėmė kaip tiesą.

Suaugęs žmogus, atradęs šiuos įsitikinimus, turi galimybę suprasti tikrąją tiesą ir išrauti programą, kuri sukelia skausmą.

Mąstymas apie laimę valgant, suaktyvina žandikaulio refleksus, kai tik pajuntama tuštuma, meilės trūkumas – turi funkcionuoti dantenos, burna. Todėl galvojant apie laimę dieną ir naktį, dantenos, žandikaulis suaktyvina refleksą ir pradeda veržtis su dantimis. Labai stipriai, nes niekada neužtenka, veiksmas vyksta iš trūkumo, tad būna, žmogus net kapą nešioja, kad dantys neiširtų.

Atsiranda, kai įvyksta nesusipratimas, neaiškumas. Dažniausiai dar negimstant – mamos pilve arba būnant kūdikiu.

Moteris, švepluojanti visą gyvenimą, nusikėlė į vietą, kada jos mamai susikūrė polipai, kurie išaugo gerklėje. Tai buvo nurytas kartėlis – kūdikis jautė, kad mama verkė ir jautėsi išduota. Tėvo išdavystė su kita moterimi. Kartėlis užsiliko gerklėje ir kūdikis tai perėmė. Susidarė užstrigusios ašaros gerklėje, kurios išsivystė į polipus.

Tai sudarė nepatogumą kalbėti bei liežuvio jautrumą. Kūdikis pasijautė nereikalingas ir nevertas ateiti į žemę, nes mama labai kentėjo ir turėjo išdavystės jausmą.

Ir su visu tuo jausmu, kūdikis gavęs atsigerti kažko karšto, nusidegino liežuvį ir tas liežuvis pradėjo judėti lėčiau, o prisidėjus ir kartėliui – išsivystė šveplavimas.

Toks dalykas kaip kosulys – kažką svarbaus praneša.

Pavyzdys – moteris, kuri chroniškai kosėjo, hipnozės metu papuolė į 9-erių metų mergaitę, kuri speciailiai norėjo daug rūkyti. Tam, kad būti kitokia. Rūkymas atrodė lyg pabėgimas, išsilaisvinimas. Tuo metu vaikas įsitikino, kad laisvė lygu rūkymui.

Moteris ir 40-ties metų nešiojosi šį įsitikinimą. Jeigu ji norėdavo jaustis laisvai, ji iškarto užsirūkydavo.

Žmonės sako: „Nenoriu to daryti, bet nežinau kodėl vis dar tai darau“… Priežastis ir yra vaikystės įsitikinimas. Šiuo atveju – rūkymas yra laisvė. O tai kaip tik yra uždarymas savęs, priklausomybė, nelaisvė. Priklausyti nuo kažko yra atvirkščia laisvei.

Taip pat, lošimas ir rūkymas yra panašios priklausomybės, nes tai lyg priklausymas kažkokiai bendrijai. Kai vaikas jaučiasi visiškai vienišas, jis suvokia, kad gali kažkur jaustis reikalingas, suprastas. 10-ties metų berniukas pajuto lošimo skonį, kuris buvo labai malonus. Norėjosi tą laiką dar ilgiau praleisti – lošiant. Todėl ir išsivysto tokia priklausomybė. Išvysčius priklausomybę vaikystėje, suaugus sunku suvokti, kodėl daroma tai, kas daroma – lošiama.

Būtent hipnotinėje būsenoje randamas priklausomybės židinys. Suvokiamas to noro netikrumas.

Negalėjimas savęs išreikšti, piktų žodžių sulaikymas. Gerklė yra savisaugos ir saviraiškos simbolis. Jeigu emocija, ar tai, ką norime pasakyti iš tikrųjų, yra užlaikoma, nurijama – gerklėje tai kaupiasi. Gerklė yra kūrybos kanalas, o tokiu būdu jis užspaudžiamas. Ypatingai santykiuose su artimaisiais – bijant išreikšti savo nuomonę, atsiranda gerklės uždegimų.

Gerklės skausmas – užspausta gerklė, ko pasekoje netgi paveikiamas viešasis kalbėjimas.

Tėvas – kosmosas, apvaisina ir duoda peno išraiškai. Žemė – motina, išreiškia save su gamta, gyvūnais, vandeniu, kriokliais. Gerklė susijusi su mama, su išraišką. Visada reikia pažvelgti į santykius su mama.

Pavyzdys. Moteris negalėjoviešai kalbėti, kadangi būnant vaiku, mama jai įrodė, kad ji yra neįdomi, nemiela, menka. Mergaitė turėjo įrodinėti mamai, kad jai patiktų. Kai yra įrodinėjama, stengiamasi, tai nėra natūrali būsena, tad užsidedamas išraiškos blokas – užspaudžiama gerklė.

Hipnotinėje būsenoje moteris nukeliavo į momentą, kuriame ji yra savimi: kas ji yra iš tikrųjų, kas jai patinka, kokia jos tikra išrašką. Tuo momentu ji surėkė: „Išmokti kepti duoną“. Taip pamatė atsiminimus, kuomet būnant mažu vaiku ji „kepė bandeles“ iš smėlio ir jautėsi puikiausiai. Įdomu tai, kad net prieš hipnotinę sesiją ji susapnavo, kad jai reikia išmokti kepti duoną. 32-ejų metų moteris niekada nebuvo apie tai pagalvojusi.

Šitaip netikėtai pasirodė išraiška – moteris leido sau pasireikšti taip, kaip yra. Atsidarė viešasis kalbėjimas, gerklė, skausmai, gumulai, užspaudimai gerklėje.

Gerklė yra išraiškos forma. Žmogus gali jausti didžiulią stagnaciją gyvenime. Dažnai sako: “neįdomu gyventi”. Užspausta gausa.

Į asmeninę sesiją atėjusi moteris skundėsi, dėl gerklės skausmo – viskas tiek užspausta, kad net neįdomu ir nesinori gyventi. Su hipnozės pagalba sugrįžome į momentą, kuomet moteris buvo dar net negimus. Kūdikis priėmė sprendimą, kad nenori gyventi, nenori pamokų, kadangi tai bus sunku ir baisu. Tad gimus, ji ir pagamino sau gyvenime sunkumus, nuo pat 1-3 metų. Suėjus 3 metukams, nuo visų patirtų sunkumų, mergaitė užspaudė gerklę – išraišką. Jausmas lyg smaugimas. Įdomiausia tai, kad moteris, prieš ateidama į sesiją, jautėsi taip lyg ji skęstų, lyg ją kažkas skandintų. Tai ir buvo 3-jų metų vaiko sprendimas. Energijos kaita ir tekmė nebegalėjo vykti. Jautėsi grynas užpelkėjimas.

Kai moteris suvokė, kad tai yra jos sprendimas – užspausti save per išraišką, atėjo noras tai pakeisti ir perkurti. Hipnozės metu moteris atsisakė toliau būti užstrigusia ir leido energijai tekėti, per gerklę. Atsirado vaizdinys – butelys su užkimštu kamštuku. Moteris tą kamštuką tiesiog iššovė. Gerklė, žandikaulis, dantenos atsipalaidavo.

Moteris skundėsi skausmais gerklėje ir žandikaulyje. O tai ir buvo didysis užspaudimas, nes netekėjo energija, pati gerklė užsmaugta. Vyko stagnacija – kuo beužsiimtų, niekas negalėjo vykti, kadangi energija negalėjo praeiti. Atidarius kamštį iš gerklės, moteris grįžo iš hipnozės kaip naujas žmogus.

Kai skauda gerklę, sunku nuryti net vandenį, ji yra išsausėjusi – atsiranda gerklės nervinis tikas. Jis pripildytas nerimo, įvyksta panikos atakos, atsiranda baimė mirti. Visi šie jausmai kaupiasi net prieš gimstant – pildosi, pildosi, pildosi ir nebelieka net vietos toliau pildytis. Todėl gerklė užrakinama, kad neišeitų tas skausmas į išorę.

Hipnozės būdu atrakinus gerklę ir išleidus visą skausmą, įtampą, nerimą – tik taip kūnas atsipalaiduoja ir grįžta į ramybę. Lieka meilė. Mes esame pagaminti iš meilės. Tad meilė mus gydo.

Nervinis tikas, panikos atakos vyksta tada, kai jau skausmas, kančia, įtampa, baimė, kontrolė nebetelpa. Kūno sistema nebeatlaiko uždarų emocijų ir pradeda sproginėti – ar per gerklę, ar per kitą organą – įvyksta panikos atakos. Taip išeidinėja kančia, skausmas ir baimė.

Angina atsiranda tuo metu, kai žmogus patiki, kad reikia tylėti. Tylėti – nes skauda, o jeigu pasisakyti, tai neva dar labiau skaudės. Tokiu būdu gerklė apsaugo žmogų (daugiau tylėti). Kadangi, kai atsiranda angina, žmogus nekalba, o tai prilygsta apsaugai.

Pasąmonė hipnozės metu moterį, kurią kamavo angina, sugrąžino į 3-jų metukų vaikystę. Ji prisiminė, kaip būdama maža mergaite įkrito į balą ir patyrė pačio mylimiausio žmogaus – tėvo paribus. Jai labai skaudėjo, kad pats mylimiausias žmogus pasaulyje ja netikėjo, kad tai atsitiko netyčia. Mergaitė daug kartų kartojo: „Aš gi visai netyčia įkritau. Kodėl mane taip bara? Kodėl netiki?“. Taip susikūrė įsitikinimas, kad reikia tylėti, nes vis tiek niekas netikės, o jeigu pasisakysi – bus dar blogiau. Vaikas turėjo visą vaikystę anginą, kadangi įsitikino, kad reikia tylėti.

Ir dabar, jau suaugusi 28-erių metų moteris visą laiką tyli bei nieko nesako aplinkiniams. Tik prašnekus – atsiranda liga. Būtent pasąmonės pagalba ji suvokė, kad tai buvo tik mažosios jos – vaiko įsitikinimas. Tokiu būdu moteris persiprogramavo ir liga išnyko.

Tai yra kūrybinė saviraiška. Jeigu jaučiatės auka, neišreikšta asmenybė arba jaučiate nuoskaudas, neapykantą, kyla sudarkyto gyvenimo pojūtis.

Ilgalaikės emocinės problemos, džiaugsmo trūkumas.

• Širdies ritmo sutrikimai

Į asmeninę sesiją atėjo moteris su įgimta širdies liga. Hipnotinėje būsenoje paklausėme pasąmonės kada tai atsirado. Atsakymas – kai moteris buvo pilve, tėvai stipriai susipyko diskutuodami apie abortą. Negimęs kūdikis pažeidė save iš baimės negimti. Taip pat, perėmė daug mamos baimių, mamos „ritmo“. Ritmo sutrikimai visada susiję su asmeninio gyvenimo ritmo pažeidimu, dažnu atveju perimtu iš kitų. Įsiklausykite į širdį ir pastebėkite ar neperėmėte svetimo ritmo.

Širdies permušimai prasideda nuo vaikystės, ar net kūdikiui dar negimus. Tuo laikotarpiu širdelė yra labai jautri. Kai aplinkoje vyrauja ramybė, viskas yra gerai, vaikas jaučia, kad širdis irgi plaka ramiai. Kai yra sudėtinga situacija – vaikas turi už save „pastovėti“, jis įjungia greitą širdies plakimo rėžimą.

Iš pažiūros atrodo, kad su vaiku viskas yra tvarkoje. Bet širdyje yra sudėtos sunkios paslaptys. Širdis jaučia, kad tas sunkumas sveria – lyg akmuo. Todėl ir širdies plakimas yra sunkesnis.

Pavyzdys – hipnotinėje būsenoje moteris grįžo į vaikystę, kuomet priekabiavo tėvas, mušė brolis. Ji nenorėjo, kad apie šiuos įvykius kas nors sužinotų, tad visą laiką laikė juos savo širdyje. Šie įvykiai sunkūs, su svoriu, tad ir širdis turėjo plakti stipriau. Tad suaugus – virš 50 metų moteris, skundžiasi širdies permušimais, kadangi būtent ant širdies buvo uždėtos sunkios paslaptys. Jas ištrynus, išėmus – širdis atsipalaiduoja ir pradeda plakti natūraliu tempu, taip kaip gimus.

Kraujas yra džiaugsmas, gyvybinė jega cirkuliuojanti kūne. Neberadus kuo džiaugtis, patiriant nuobodulį, kraujas pradeda stovėti. Impulsyvūs veiksmai, judesys, meilės sūkurys prajudina betkokius trombus.

Atsiranda būnant dar mažu vaiku.

Į asmeninę sesiją atėjo moteris su panikos atakomis, baimėmis ir elektrocistulių liga. Ji jautėsi lyg stiklinis indas. Visada drebėdavo rankos. Pasąmonės hipnozės metu ją nukėlė į vaikystę, kuomet jai buvo 3-4 metai. Tuo etapu mergaitė jautė didžiulį išgąstį – momente, kuomet ji gulėjo su močiute pievoje. Jos slėpėsi žolėje nuo tėvo, kuris ieškojo močiutės, ketindamas ją sumušti. Tad 3 metų mergaitė bijojo taip stipriai, kad visas kūnas net drebėjo iš baimės. Visa sistema buvo sudrebinta taip stipriai, kad tai išliko atminty ir drebėjimai pasikartodavo vėliau – iki širdies sutrikimo išvystymo.

Taip pat, mergaitė jautėsi neprižiūrėta, palikta, be atramos – be stipraus suaugusiojo priežiūros, kuriam ji tikrai rūpėtų. Ji rūpėjo tik močiutei, kuri buvo mušuma. Saugumo trūkumas. Visa vaikystėje baimėje. Taip išsivystė pasikartojantis nerimas ir širdies sutrikimai.

Nėra užnugario: tėvas, mama, ar artimas žmogus išduoda. Nugara tuščia, vėjai siautėja, patikimo saugumo ten nėra.

Žmogus gali susirgti, peršalti nugarą, ar patirti betkokį skausmą, nes nejaučia artimųjų palaikymo. Apatinė nugaros dalis – laiko centras, stabilumas.

Kai skauda vienas ar kitas petys – ypatingai dešinys – sunkus, vyriškas darbas. Moteris užsiimdama sunkiu darbu, kurio nenori daryti, bet reikia, įsitikina, kad kažkas nutiks labai blogo, jei jo nepadarys. Tad tas petys ar pečiai skauda, nes užsidėti ne to žmogaus darbai, norai. Užkrauti ant pečių taip, kad atrodo neįmanoma to nuimti. Įsitikinimas, kad turi būtinai dirbti sunkiai už kitus.

Nugarą skauda, kai žmogus nejaučia gyvenimo atramos.

Moteris išvyko gyventi viena ir jautė didžiulę baimę pokyčiams, nebuvo palaikymo, tad bijojo dėl ateities, kad bus dar blogiau. Susidėjo su vyru, susilaukė vaikų, bet gyvenimas tik dar pablogėjo, nes viskas buvo daroma iš baimės Vienatvei.

Pasąmonė prisiminė kada ji jautėsi geriau: ji buvo 9-erių metų, kuomet sirgo, gulėjo lovoje ir mama ja rūpinosi. Tada jautė ramybę ir meilę. Taip pasąmonėje moteris nusprendė, kad reikia sirgti, nes tokiu būdu atkreipia dėmesį į save. Moteris suprato, kodėl ji kūrė ligas.

Šitas supratimas visiškai išlaisvina iš ligų, kadangi vaikystės įsistikinimai jau nebetarnauja.

Stuburas neteisingai laiko kūno svorį. Turi būti rimtas, nuodugnus vertybių peroganizavimas gyvenime.

Išsivysto tada, kai vaikas ilgą laiką gąsdinamas ir išsivysto stipri baimė. Vaikas susigužia ir atkiša nugarą. Jeigu jau muša ar pliekia žodžiais, atsukama nugara ir taip apsisaugoma.

Pasąmonės paklausėme, kada ir kodėl susidarė kupra, kurią nešiojasi suaugusi moteris. Ji sugrįžo į save 12 metų, kuomet prie jos priekabiavo patėvis. Mergaitė labai jo bijojo. Taip pat, turėjo dirbti labai daug, kaip “pelenė”. Tad iš tos baimės ir sunkaus darbo, ji sukuprino nugarą, kad tik jos nepaliestų.

Kitas moters atsiminimas – iš mokyklos grįžti namo tamsiu mišku, kelis kilometrus. Mergaitei tai buvo labai baisu: sunkus kelias, apsnigtas, aplink įvairiausi gyvūnai. Tad mergaitė tik susigūždavo, susikuprindavo ir eidavo – svarbu buvo eiti, nesustoti, nes jeigu sustos, tai gali ir numirti. Nežiūrėti aplink, eiti susigūžus ir eiti atkišus nugarą.

Kupra susidarė 12-os metų. Dabar moteriai yra 25-eri. Pasąmonė taip pat parodė ir patį židinį – pradžią, kuriuo momentu pradėjo kurtis kupra. Kuomet moteriai buvo 8-eri, mire jos angelas sargas – močiutė. Nebeliko kam jos apsaugoti, tad mergaitė nusprendė apsisaugoti savo nugara, atkišant kuprą. Taip išsivystė kuprotumas.

Kitos moters, kuri sunkiai vaikščiojo ir turėjo kuprą, pavyzdys – vaikystėje mama labai žemindavo ir mušdavo mergaitę. Vaikas susirietė į kuprą, net ir iš pykčio, keršto, už tokius didelius pažeminimus. Ji nusprendė visada būti susikuprinus, kad panervuoti mamą. Kupra išsivystė visam gyvenimui.

Ištiesint kuprą tikrai įmanoma. Suvokimas yra fundamentali galia. Atėjus suvokimui, būtina išauginti didžiulį įprotį, norint kuprą išnaikinti.

Tai stiprus aplinkos nevirškinimas. Nepakenčiama ir norima jos atsikratyti.
Neščiosios pykinimas – toksikacija ir vėmimas – atsisakymas priimti esamą situaciją, pokyčius.

Nuojautos kurstoma baimė, irzlumas, nuolatinis niurzgimas ir nepasitikėjimas gyvenimu.

Laikymasis įsikibus praeities šiukšlių, dėl praeities įvykių juntama kaltė. Kartais tai susiję su šykštumu.

Apsaugos organai, kuriuose kaupiasi saugomas pyktis.

Moteris, turinti problemų su kepenimis ir tulžimi, hipnozės metu sugrįžo į prisiminimus, kuomet jos patėvis ją čiupinėdavo ties krūtine. Mergaitei tai buvo labai šlykštu, ji jautė didžiulį pyktį ir norą apsisaugoti. Šleikštulys ir įstrigo kepenyse, kadangi kepenys yra valytojos.

Tad moteris, visa gyvenimą turėjusi problemų su kepenimis, jas išsivalė – hipnozės metu suvokus, kur ir kada šaknis buvo sukurta.

Nuobodulys, pasipriešinimas, nemėgimas to, kuom tenka užsiimti.

Kojos parodo judėjimą į priekį. Problemos su kojomis – ateities baimė arba baimė judėti pirmyn. Kojos susijusios su balansu ir stabilumu. Tvirtai stovėti abejomis kojomis ant žemės.

Taip pat, kojos susijusios su mama. Sprendimas – nupirkti mamai gėlių, be priežasties. Priminti, kad mylite ją, pamaloninti ją. Taip padėsite ir savo kojų tranformacijoje.

Taip pat, kojos susijusios su mama. Sprendimas – nupirkti mamai gėlių, be priežasties. Priminti, kad mylite ją, pamaloninti ją. Taip padėsite ir savo kojų tranformacijoje.

Kai įauga kojų nagai – tingėjimas, užsisėdėjimas. Nagai pradeda durti į kojas, lyg durtų peiliu, tam, kad žmogus atsistotų, eitų, pradėtų veikti. Kojos per mažai juda, per mažai atlieka savo pareigą, tad nagai pradeda augti nebe taip kaip reikia. Įdurimas ir skausmas – žmogaus sujudinimas ir priminimas jam pradėti veikti, judėti.

Moteris, turinti viską: šeimą, vyrą, gerus finansus, bet neturinti noro gyventi, besijaučianti nelaiminga. Hipnotinėje būsenoje ji grįžo į savo gyvenimo momentą, kuomet jautėsi nereikalinga. Jos mama palikdavo ją vieną namuose ir išvažiuodavo į užsienį. Moteriai tuo metu buvo 8-eri metai, tad naktis atrodė baisi, o jos vaizduotė prisikurdavo raganų, baubų. Taip vaikas įsitikino, kad nėra reikalinga. Taip pat, būnant mamai šalia, mergaitė dažnai būdavo aprėkiama ir pasijausdavo bloga, netinkama. Įvyko susigūžimas ir ji nusprendė, kad tokiame gyvenime nenori dalyvauti.

Tokie įsitikinimai įsirėžia vaikams į pasąmonę, nes jie neturi filtro. Vaikai ieško meilės, saugumo ir reikalingumo. Todėl nenorą gyventi gali nešiotis ir 10, ir 20, ir 40 metų. Tai trukdo laimei, kūnas griūna, o žmogus gyvena nenorėdamas gyventi. Prasideda stuburo ligos, kaulų lūžiai ir trupinėjimai, raiščių patempimai. Nenoras gyventi pasireiškia kojose, kojų pirštuose, raiščiuose.

Žmogui reikalingas suvokimas, kad šis įsitikinimas buvo susikurtas vaikystėje. Kad tai yra ne apie jį, o apie tėvus – sunkiai dirbančius, nemokančius parodyti meilės. Dažnai dėl to, kad ir patys tėvai neturėjo pavyzdžio, kas yra meilė ir kaip tai išreikšti. Todėl vaikas, negalėdamas suprasti viso šito, priimdavo tėvų elgesį kaip tiesą – mama turinti duoti meilę, tačiau meilė yra skausminga, lyg kančia. Tad juntant tokią meilę, vaikas nusprendžia, kad labai sunku yra būti pasaulyje.

Stebėkite pirštus, kaulus, raiščius – jie simbolizuoja nenorą gyventi.

Lytinių santykių metu jaučiami spazmai, beveik neįmanoma turėti lytinių santykių – didelė neteisybė, nuolat užduodamas klausimas: kodėl aš?

Moteriškos ligos dažniausiai kyla iš nepasitenkinimo savimi, savęs nepriėmimo, pasišlykštėjimo viskuo, kas susiję su antrąja čakra – lytiniai santykiai, ypač mėnesinės, vagina ir pan.

Šiuo atveju, vaginizmas kyla būtent iš pasišlykštėjimo mėnesinėmis. Įvyko trauma pirmųjų mėnesinių metu, nes nebuvo jokio palaikymo, supratimo, patyrė didelį kaltės jausmą dėl to, kad mėnesinės prasidėjo. Didelis vienišumo jausmas, visiškas pasišlykštėjimas, nes aplinka reagavo su pasišlykštėjimu. Nesuvokimas kodėl reikia slėpti mėnesines nors tai yra natūralus procesas.

Moteris yra cikliška, tačiau jaučiamas kaltės jausmas, nuspręsta būti tokiai, kaip kiti, išsižadant dalies savęs, savo moteriškos dalelės, kuri yra apie moteriškumą, seksualumą, vaginą, mėnesinių kraują. Aktyvus įsitikinimas, kad visa tai yra gėda.

Įsitikinimų šaknis dažniausiai siekia gimines, tolimesnes kartas.

Mergaitė, dar prieš mėnesines, suvokia didelę moteriškumo gėdą. Visais įmanomais būdais slepia, kad moteriškumas egzistuoja, nes nori būti normali. Išsižada savęs dėl meilės, nes yra didelė gėda ir kaltė, jaučiama baimė dėl to išnykti. Todėl stipriai ir labai giliai paslepiama. Kai atsitinka lytiniai santykiai prasideda spazmai, lytiniai santykiai negali vykti natūraliai, nes viskas paslėpta itin toli.

Moteris daug kartų kartojo žodžius – „noriu būti normali“ – visą laiką stengėsi būti normali. Būti normalia, tokia, kokios aplinka tikisi – gėdytis savęs, savo moteriškumo, jausti kaltę mėnesinių metu, jaustis kaltai dėl savo seksualumo. Normalumo ji ieškojo iš aplinkos – iš mamos, močiutės, kitų moterų, kurios yra aplinkui. Tik hipnozėje ji atrado, kas jai asmeniškai yra normalu. Tai yra besąlyginė meilė, džiugesys, laimė, gyva laisvė.

Hipnozės metu, pasiklausus moters, kada atsirado vaginizmas, ji pateko į paauglystę, pirmas mėnesines ir didelį pasimetimą – kodėl ji turi slėpti prasidėjusias mėnesines ir jaustis kaip šiukšlė. Ji negalėjo pasakyti mamai, kad prasidejo mėnesinės, jautė kaltės jausmą, jautėsi vieniša, neturinti su kuo apie tai kalbėtis, jautė didelį šaltį.

Hipnozėje, dar kartą, buvo paprašyta nueiti į tikrąją šaknį. Moteris pateko į 6-erių metų laikotarpį, kuomet jos katė rujojo ir ištepė spintoje esančius drabužius. Visiems tai sukėlė šleikštulį ir ji pajuto kaltę bei gėdą už tą katę. Visgi pagalvojo, kad tai nėra šlykštu jeigu jauti meilę, nes tai yra natūralus gamtos procesas. Tai nėra „nenormalu”. Tačiau ši patirtis jai stipriai įsirėžė ir paauglystėje pasikartojus panašiai vibracijai, jai viskas susidėjo į vieną.

Iš kolektyvinės sąmonės jaučiamas natūralaus moteriškumo nepripažinimas.

Po sesijos moteris jautėsi tuščia, švari, lengvesnė, laisva būti normalia, būti savimi, būti moterimi.

Kiaušidės yra moters centras. Jų problemos vyksta realizuojant savo moterišką pradą, išcentruojant jį aiškume. Jeigu realizacijai trukdo itin negatyvios mintys, blokai apie save, apie tai kas iš tikrųjų yra vyras ir moteris, kaip jie turi elgtis, kokios jų rolės,  labai išbalansuojamos kiaušidės bei menstruacijos.

Šiuo atveju moteris buvo visiškai pasimetusi vertinime, kas yra blogai, kas yra gerai. Buvo didžiausioje baimėje, nusivylime, kad jos niekas nemylės. Šiuo atveju, moters pasiklausus, kurioje vietoje susikūrė policistinės kiaušidės, ji pateko į laikotarpį, kuriame ji buvo 4-erių metukų, kai nepažįstamas vyras buvo su mama. Tuo metu ji patyrė šoką, paniką, pavydą, kad mamos nebus. Jautėsi visiškai pasimetusi,  bandydama suprasti, kas yra blogai, kas yra gerai. Buvo išbalansuoti visi vaiko centrai.

Paauglystėje patyrė panikos atakas, stresą, liūdesį. Moteris jautė visišką meilės, dėmesio praradimą, darė viską, kad gautų dėmesio. Todėl atsitiko nereguliarios menstruacijos, susikūrė policistinės kiaušides. Ji nusprendė su tuo gyventi, nes tokiu būdu galės į save atkreipti dėmesį bei gauti palaikymą.

Pavyzdys: hipnozės metu 16 metų mergina grįžo į prisiminimą, kuomet dar būnant mamos pilve, ji labai bijojo būti netobula ir įsivaizdavo, kad kažkur gali įvykti klaida. Mergina stengėsi, kad viskas būtų tobula.

Kaip žinome, visi mes – žmonės, esame tobuli, unikalūs, guru. Tad mums nereikia papildomai įrodinėti savo vertės ir stengtis būti tobuliems. Dievas mus sukuria tobulais – mes tokie ir gimstame, visi.

Ypatingai paaugliai, besiekiant tobulybės, stengiasi įtikti ir pamiršta, kad jie yra tobuli, kad jie yra meilė. Didžiulis stengimasis tampa persistengimu. Iš didžiulio noro būti tobulus atsiranda anoreksija.

Vaikai apdovanoti didžiulia vizualizacija. Hipnotinėje būsenoje paklausus, kur yra anoreksijos šaknis, mergina grįžo į save būnant 5-erių metų. Tuo metu, kuomet ji sportavo – buvo sakoma, kad reikia būti gražiai. Paklausus pasąmonės: „kas tiksliai taip sakė – kad reikia būti gražiai?“, mergina suprato, kad pati su savimi taip ir kalbėjosi – įtikėjo, kad reikia būti gražiai ir tobulai.

Kuomet atsiranda žodis darbas – reikia, įsijungia vergystė, priklausomybė. Šiuo atveju mergaitė įsidarbino pas save ir įsitikino, kad privalo dirbti –  Dievo jau pagamintą kūrinį, padaryti tobulą.

Svoris iš tikrųjų yra ir galvoje, ir kūne.

Kai balansuojame svorį, reikia prisiminti, kad kiekviename kūne turi būt įjungtas mygtukas, kuris leidžia balansuoti svorį. Pavyzdys: moteris su viršsvoriu hipnozės pagalba suprato ir suvokė didelio svorio šaknį bei ją išrovė. Bet reiškinys buvo toks, kad vistiek svoris laikėsi, nors jautėsi jau lengva.

Svoris buvo paleistas, o gyvenime ji jau nebijojo būti pirma, drąsiai elgėsi ir jai nereikėjo savęs prisidenginėti didžiuliu antsvoriu. Bet problema buvo ta, kad nebuvo paleistas svoris ir kūne. Ji svorį laikė kūne, o priežastis buvo įsitikinimas – jei nukristų svoris, ji susirastų vyrą, savo gyvenimo partnerį.

Tokiu atveju, svoris būtų nebeįdomus, nebereikėtų daug valgyti, kad pajaustų meilę. Meilė ir taip butų šalia. Todėl šioje vietoje, svoris jautėsi kaip konkurentas su tikrąją meile. 

Labai svarbu sujungti ir protą ir kūną, kad veiktų sinchroniškai.

Būna žmogus užsikrauna svetimo naštą, tad reikalingi platesni pečiai, daugiau kūno, nes lieknas kūnas tiek naštos nepaneštų.

Pavyzdys – 56 metų moteris, kuri sako: „Mano gyvenimas labai sunkus, aš visada turiu prižiūrėti savo mamą“. Bet mamos periimta našta atsirado 6 – 12 metų amžiaus, kuomet mamai buvo sunku, o vaikas buvo priverstas sunkiai, net per daug, dirbti, padedant tėvams. Jau tada, būdamas 6 metų, vaikas nusprendė, kad turi padėti, nors ir per sunkiai.

Taip šį įsitikinimą moteris ant savo pečių nešiojo 50 metų – priaugo 110 kg. ir vis tiek gyveno sunkų gyvenimą, nes mamai padėti buvo sunku.

Norėdamas pasveikti, žmogus turi sugrąžinti save į pirmąją vietą, atitikti mantrą: aš pirmas, aš antras, aš trečias.

Didelis nusivylimas, kad niekas nemyli, ypač tėvai vaikystėje: vienatvė, liūdesys, meilės trūkumas. Jaučiamasi lyg tuščia erdvė, kurią reikia kažkaip užpildyti. Vaikystėje tam padėdavo saldumynai, kažkaip geriau jaustis, bet suaugus jau priprantama kimšti vis daugiau, kad tik užpildyti tą tuštumą. O pabaigos niekada nebūna, nes visada trūksta, o norisi dar, ir dar, ir dar.

Noras būti mažesniu, o tam, kad būti mažesniu, turi būti ne pirmas. Norisi dingti, kažkur per vidurį, kad niekas nepastebėtų ir neatkreiptų dėmesio, nes vis tiek yra nepasitenkinimas savo išvaizda.

Norint nebūti pirmu, būtina susikurti kliūtis, o tai reiškia priaugti daug svorio. Būti didele kliūtimi, stabdyti save judant – trauktis tampa pateisinama – nebūti gražiam ir neišsiskirti. Taip pasąmonė vykdo programą – priauga daug svorio, kad žmogus taptų tikru gyvenimo stabdžiu.

Kodėl žmogus visada nešiojasi 10 ar 20 kg. antsvorį ir jokiu būdu nepavyksta to pakeisti? Svorio riba nustatoma pagal savivertę.

Bausdamas, perlenkdamas, graudindamas save, žmogus įsitikina, kad nėra vertas atrodyti sveikai ir gražiai, reiškia bausmę ir nepasitenkinimą savimi.

Bausmė yra sunaikinti save, įdėti į save nuodų – cukraus ir E elementų, kad gyventi trumpiau, nes turima mirties baimė. Nepasitenkinimas savimi, nemeilė sau, žema savigarba ir nepasitikėjimas.

Viską galima atlikti, tačiau nustatytos ribos ties buvimu laimingu ir gražiu, tinkamu svoriu, neleidžia būti.

Svorio disbalansas yra susijęs su žema savigarba, trūkumu, nepakankamumu.

Gydymui tinka hipnozė „Meilė sau“. Ją rasite čia!

Žmogus sieja valgymą su laime ir nesąmoningai yra įsitikinęs, kad kuo skaniau valgys, tuo bus laimingesnis. Toks tikėjimas ateina iš vaikystės, praeities įvykių. Pavyzdys – mama kepė skanius blynus ir tai buvo vienintelis kartas su vaiku – didelė laimė skaniai pavalgyti. O kai mamos nėra šalia, ar artimųjų nėra šalia, tuštumą, regis, papildo tik skanus maistas.

Pasipriešinimas autoritetui.

Sąnariai simbolizuoja lankstumą, gyvenimo lankstumą, įsitikinimuose. Laikai keičiasi, keičiasi ir nuomonės, požiūriai.

Vienai moteriai buvo taip – atėjo į asmeninę sesiją su skausmingais sąnariais. Ji labai nekentė ir žeminamai žiūrėjo į homoseksualus – jai tai atrodė nesuvokiama. Hipnozės metu moteris susitaikė su mintimi, kad žmonės gimsta visokie, įvairūs. Iš karto “atleido” sąnarius.

Viskas prasideda mūsų mintyse. Kai susergama betkokia liga – kažkas užsistovėjo, nepratekėjo energija. Tad pasirodo imunitetas. Pats lengviausias būdas pasveikti – pakeisti mintis – pašalinti tas, kurios ir sukūrė ligą.

Mūsų kūnas sukurtas būti sveiku ir tam, kad patirtume maksimaliai Žemės teikiamus turtus. Tokie subyrėjimai yra didžiulės baimės, kurios net nėra pačio žmpgaus, o primestos aplinkos. Tai yra užkratas, persiduodantis kaip virusas. Baimė būti, baimė patirti, baimė gyventi, baimė mirti, baimė viešai išsireikšti, baimė nuomonės, baimė atstūmimo ir begalės kitų.

Didelis noras viską kontroliuoti, gilus skausmas, gyvenimo saldumo stygius.

Džiaugsmo kanalų slopinimas, baimė mėgautis malonumais.

Įmanoma. Tai labai gili liga, kuri yra susijusi su santykiais su tėvais, gimine. Labai daug streso, kontrolės – ypač prieš artimuosius. Jei nėra taip, kaip norima, sukeliamas streikavimas, kad atkreipti dėmesį į save. Gydymas – turi atsirasti besąlygiškas nuolankumas. Tėvų atsiprašymas. Tai turi įvykti be jokių vertinimų, su padėka. Iš ego į dėkingumą. Negatyvo ravėjimas iš pasąmonės.

Būdinga visiems. Susikuria dar negimusiam kūdikiui, dar gimdoje, būnant 2/3 mėnesių.

Į asmeninę sesiją atvyko moteris, kuri turėjo šią genetinę ligą apie 40 metų. Genetinė liga – vaikas jau gimsta su ja. Reiškias, liga išsivystė dar būnant mamos įsčiose. Pasąmonė moterį iš karto sugrąžino į būtent šio laikotarpio prisiminimus – 2/3 mėnesių kūdikį. Kūdikiui pilve pasirodė per daug ankšta, per tamsu, didelis spaudimas. Tad embrionas pasijautė įkalintas ir nusprendė kantriai prabūti vystymosi laiką ir užsidaryti. Šis momentas ir buvo HED ligos pradžia, šaknis.

Ši liga – uždarymas odos, plaukų. Sukeliami prakaito liaukų atsigimimai. Uždaromas vystymasis, nes uždaroma ląstelė. Atrodo lyg kūdikis užsidarytų pats nuo savo odos. O oda yra pats didžiausias organas, kuris saugo nuo pasaulio, aplinkos. Iš nepatogumo ir savęs įkalinimo, kūdikis užsidaro dar labiau. Taip išsivysto ši liga ir tik su hipnoze ją galima ištraukti visam laikui.

Tokiems žmonėms taip pat būdinga fiziškai pabėgti nuo aplinkos. Kadangi vaikas jautėsi visada kitoks – ar plaukai, ar dantys nesivystė, kaip turėtų. Atsiranda vienišumo jausmas, nepritapimo jausmas. Tad vaikas užspaudžia save ir pradeda ieškoti būdų, kaip vienam pajausti malonumą, pagerinti tą užspaudimą. Gali išsivystyti emocinis valgymas – persivalgymo įprotis. Iš tikrųjų, žmogus gali nugyventi visiškai pilnavertišką gyvenimą, bet ties kažkuriuo gyvenimo etapu gali pasireikšti pabėgimas nuo kitų, persivalgymo įprotis – tai, kas buvo įsidiegta vaikystėje, kad pajusti iliuzinį malonumą.

Reikalingas įpročio perprogramavimas. Ypač momentuose, kai liga buvo pasireiškusi stipriau – ar vaikas buvo be plaukų, ar be dantų, jautėsi vienišas. Tam, kad vaikas jau suaugus nebėgtų nuo pasaulio, neieškotų to slapto pabėgimo nuo visų, o taip pat, kad nebegrūstų į save maisto – išmoktų nepersivalgyti.

Gydymas: kalbėjimasis su savo ląstelėmis, odos organu. Atsiverti gydymui ir leisti jam vykti.

Kadangi tai yra genetinė liga, vadinasi turėjo įvykti įvykis – momentas, būnant žmogui dar kūdikiu, kad susikurti šią ligą. Kadangi kūdikis HED susikūrė pasąmonės galia, lygiai taip pat, jau suaugus, su pasąmonės galia jis gali atkurti šią ligą – pasveikti. Žinant priežastis, įmanoma išrauti šaknis ir taip išgyti.

Moteris absoliučiai nepriima gyvenimo įvykių, tad ieško pozityvumo, kadangi viskas priimama negatyviai. Per asmeninę sesiją paklausus pasąmonės, iš kur kyla panika ir baimė, moteris grįžta į paauglystės etapą, kuomet ji – būdama mergaite, neturėjo draugo (partnerio). Tuo laikotarpiu ji jautėsi neįdomi, negraži ir liūdna. Tada ir įtikėjo, kad niekada nepasikeis tas etapas.

Įsitikinimas – niekada niekas nepasikeičia ir išaukė baimę, liūdnumą bei paniką.

Paprašius pasąmonės parodyti, kur slypi pasitikėjimas, kaip jis atrodo, moteris grįžo į prisiminimą būnant aštuonerių metų mergaite, kuomet visa šeima atostogavo. Ji daug kartų sau kartojo: “Visi kartu”. Tai būvo džiaugsmo, ramybės, laisvės pagrindas. Šiuo etapu nebuvo jokios panikos ir kontrolės, buvo laisvė – džiaugsmas, ramybė.

Taip moteris išsilaisvino ir pamatė, kad kontrolė atneša paniką ir stresą, liūdnumą. Norą būti tobulai, kas nėra realu. Paprastumas, džiaugsmas, buvimas šeimoje atneša ramybę, laisvę, pilnatvę ir gėrį. Tuomet nebereikia daryti tai, kas privaloma. Atsiranda galimybė daryti tai, ką norisi daryti – absoliutus išsilaisvinimas.

Kai viskas kartojasi, tas pats per tą patį bei juntama panika, nerimas, stresas – žmogus pavargsta. Hipnozės pagalba atrandama šaknis, kur visa tai ir prasidėjo. Pavyzdys – moteris nusikėlė į 16 metų paauglystę, kuomet miške ją bandė išprievartauti, bet neišprievartavo. Ji pajuto didžiulę baimę ir galvojo, kad numirs. Būtent tada kūnas įsitempė ir įsitikino, kad nutiks kažkas baisiau net už mirtį. Net ir pasibaigus incidentui ir nurimus, atsipalaidavus, baimė visada pasikartodavo. Taip susikūrė užburtas ratas. Moteris ir toliau susikurdavo panašius scenarijus – juntamas išgąstis, nerimas, panika.

Vienintelis būdas išeiti iš šio užburto rato – pakeisti pirmojo atsitikimo įspaudus. Pats įvykis mums nieko nedaro, bet to įvykio supratimas daro įtaką tolimesniam gyvenimui. Todėl reikia sugrįžti į tą įvykį, peržiūrėti jį, ištraukti visa įtampą, tam, kad ji nebesitęstų. Tai yra įvykę praeityje, dabartyje to nebeturi vykti. Tik išrovus šaknį, išeinama iš to kilpinio, lūpinio, užburto rato – paterno.

Kuomet moteris suvokė tai, kad tas įvykis ir paveikė visą gyvenimą, momentaliai nusprendė, kad jis nebeturi efekto dabartiniame gyvenime – momentaliai išėjo iš užburto rato.

Baimė atsiranda tada, kuomet pasistatoma siena. Pats žmogus pasistato sieną savo saugumui, kadangi įsivaizduoja, kad kažkas/ kažkur yra pavojinga. Protas sutinką tą daryti – jo darbas yra prižiūrėti žmogų, kad jis išliktų šioje planetoje. Tad susikuriama daugybė baimių, kurios yra lyg saugumo sienos, užtvaros nuo išorinio pavojaus.

Baimių prisirenkama tiek, kad ta neva saugumo siena pradeda sproginėti. Būtent taip ateina nerimas. Nebesuvokiama, kur yra realybė, o kur netikrovė. Klausimai sau: „Kas vyksta? … Manęs niekas nesupranta…“

Pati didžiausia baimė ir yra susikurtos sienos perėjimas. Atrodo, kad už jos tamsu, labai skauda, nepakeliama. Taip prieinama iki baimės mirti – kas yra irgi ne tiesa.

Pavyzdys – į hipnoterapiją atėjo moteris, kuri jautė didžiulę baimę. Hipnotinėje būsenoje paklausus, kas ta baimė yra ir kada ji atsirado, moteris sugrįžo į 8-erių metų atsiminimus. Ji patyrė baimę atvykus į mokyklą – viskas yra kitaip, svetima, nėra artimųjų. Mergaitė jautėsi visiškai viena ir patikėjo, kad visi nusistatę prieš ją, kadangi ji jautėsi kitokia. Taip nusprendė tapti nepastebima. Šį įsitikinimą ji nešiojosi 30 metų – reikalinga siena, kad jos niekas nepastebėtų, nes kitu atveju, kažkas kažką padarys prieš ją. Tai sukėlė nerimą, nemigą, fobiją.

Šią sieną panaikinti galėjo tik ji pati, supratusi, kur ji yra pastatyta. Reikėjo apžiūrėti vaikystės situaciją – momentą, kad tai buvo tik mažos mergaitės baimė pirmą kartą ateiti į mokyklą.

Dabar baimė ir fobija nebetarnauja ir po 30 metų nebeaktuali ir nereikalinga. Moteris savo noru nusprendė panaikinti šią sieną ir jos nebsinešioti. Taip pasinaikino baimė, fobija ir nerimas.

Moteris patyrė psichologinį smurtą su partneriu, kuris nekalbėdavo mėnesiais – bausdavo tokiu būdu. Atsirado baimė ir nežinomybė, kuri sukėlė didžiulį stresą. Tokiu būdu žmogus užsidarė, atsirado baimė kažką pasakyti, daryti, judėti. Moteris užsidėjo akmenį ant širdies, kad visi juntami skausmai neišeitų ir nesutrukdytų jai pritapti. Ji dalinai papuolė į depresiją.  Uždaryta saviraiška.

Tokiu atveju žmogui reikia prisiminti, kas jis yra ir pajusti save. Su pasąmonės pagalba įmanoma vėl grįžti į momentą, kurio metu jis jautėsi gerai, savimi. Svarbu pajusti meilę, meilę sau, laimę, gyvybingumą. Taip išdrįstama vėl atverti širdį bei patikėti savimi ir pasauliu. Tuomet panikos atakoms ir depresijai nebelieka vietos toliau pasireikšti.

Daugeliu atveju nerimas ir įtampa susikuria dar būnant įsčiose, kūdikiui negimus. Tai įvyksta, kai tėvai pykstasi – namuose vyrauja pyktis, agresija, alkoholis, smurtas. Kūdikis viską jaučia ir pasisavina mamos įtampą. Sunku atskirti, ar tai kūdikio, ar mamos jausmai. Taip pat, ateina mirties baimė. Kadangi kūdikis yra vis dar įsčiose, atsiranda baimė net negimti. Ypatingai kai moteris patiria smurtą ar gąsdinimus, kūdikis neturi meilės gyvenimui ir net nebenori gimti. Visa tai kaupiasi ir kūdikis gali gimti su defektu: kojos deformacija, širdies deformacija, organo defektas. Kadangi buvo patirtas didžiulis išgąstis.

Su hipnozės pagalba galima grįžti į tuos momentus ir suvokti, kur susikūrė visas nerimas. Taip pat, kur susikūrė šarvai, kad užlaikyti visus tuos jausmus. Pavyzdys – kai sakoma, kad gerklė užrakinta, ar sunku nuryti seiles.

Nerimas: užrakinta gerklė

Kai skauda gerklę, sunku nuryti net vandenį, ji yra išsausėjusi – atsiranda gerklės nervinis tikas. Jis pripildytas nerimo, įvyksta panikos atakos, atsiranda baimė mirti. Visi šie jausmai kaupiasi net prieš gimstant – pildosi, pildosi, pildosi ir nebelieka net vietos toliau pildytis. Todėl gerklė užrakinama, kad neišeitų tas skausmas į išorę.

Hipnozės būdu atrakinus gerklę ir išleidus visą skausmą, įtampą, nerimą – tik taip kūnas atsipalaiduoja ir grįžta į ramybę. Lieka meilė. Mes esame pagaminti iš meilės. Tad meilė mus gydo.

Nervinis tikas, panikos atakos vyksta tada, kai jau skausmas, kančia, įtampa, baimė, kontrolė nebetelpa. Kūno sistema nebeatlaiko uždarų emocijų ir pradeda sproginėti – ar per gerklę, ar per kitą organą – įvyksta panikos atakos. Taip išeidinėja kančia, skausmas ir baimė.

Dažnai kyla iš nesaugumo jausmo. Jaučiamas nesaugumas iki tokio lygio, kad norisi dingti.

Įsitikinimai iš vaikystės ar paauglystės – didžiuliai pokyčiai, kaip emigracija, šalies pakeitimas, paauglystės metais, sukelia didelį nesaugumą. Taip žmogus nešiojasi su savimi tą nesaugumą dešimt, dvidešimt metų ar daugiau. Jausmas vis auga, susikuriama vis daugiau situacijų, primenančių tą seną pojūtį.

Saugumas yra mūsų viduje ir mes prisiimame atsakomybę už tai.

Tuomet atsiranda drąsa ir ramybė.

Didžiulė permainų baimė, gyvenimo pokyčio, kuris tarsi mažėja savaime. Vienintelė akimirka, kai gali būti su savimi, yra naktis, todėl reikia pabusti ir būti su savimi. Nesvarbu, kad kitą dieną labai sunku neišsimiegojus, bet programa įvykdyta – pabūti su savimi, o ne ilsėtis naktį – lovoje, kai visi miega.

Kai Lietuvoje 1991 metais įvyko karas, žmonės patyrė baimę ir nerimą. Ir būtent tie žmonės, kurie tuo metu buvo 7-9erių metų – tą baimę nešiojasi ir dabar. Prisiminimai, apie momentus, kai tėvai išeina, o grįžta tik mama arba tėtis. Prisiminimai apie šviesų išjungimą – tamsą. Vaikai turi didžiulę, lakią vaizduotę, todėl įsivaizdavo, kad karas galėjo ir išsiplėsti, tad visa buvusi ramybė – sugriuvo. Būtent ta baimė ir nerimas nešami toliau, per visa gyvenimą. Lygiai tokį patį nerimą jaučia ir jau suaugęs žmogus.

Iš tos didžiulės baimės, atsiranda noras viską kontroliuoti – kad būtų viskas aišku, suplanuota. Lygiai taip pat, norisi kontroliuoti ir aplinkinius žmones. Tiesa ta, kad tai yra neįmanoma, kontroliuoti mes galime tik savo mintis ir žodžius. Todėl, kai nesigauna kontroliuoti žmonių, ateina dar didesnis nerimas ir nesaugumas. Taip užsikuria minčių kilpa – nesibaigiantis ratas – bandoma kontroliuoti žmones, tai nepavyksta, susikuria dar didesnė baimė ir nerimas. Sukasi tas pats ratas.

Labai svarbu žmogui pastebėti, kad jis yra užsisukęs tokiame rate – pasikartojančiose mintyse, veiksmuose. Tik suvokus tai, galima iš to išeiti. Supratimas yra pati didžiausia galia.

Užstrigimas vienoje vietoje. Iliuzija, kad kažkas bus geriau, bėgimas į ateitį, pasimiršimas, kad gyvenama dabartyje. Vijimasis kažko, kas realiai neegzistuoja. Tik stresas, įtampa, bėgimo pagreitis ir nuovargis kyla, bet pabaigos tam nesimato. Tai tik dar didesnis bėgimas į iliuziją.

Atleidimas – geriausias vaistas. Kenčiate tik Jūs, o tie, kurie įskaudino – jiems nesvarbu. Turite atleisti. Neleiskite praeičiai Jūsų varžyti. Atsisveikinkite su praeitimi.

Ramybė prarandama pasipriešinus sau, kai vienu metu jaučiamos dvi priešybės – ir baimė, ir drąsa. Stiprus noras kontroliuoti jausmus, kad jaustumėtės gerai. Tai reiškia, kad kai žmogus jaučiasi blogai, vaidina, kad viskas gerai, nes tada jį lengviau kontroliuoti.

Nejučiomis vis tiek išlieka baimė, vienatvė, viduje viskas verda. Norisi pasislėpti nuo realybės, užsidėti kaukes. Taip pat, ignoruojant jausmu, viduje sulaikomos visos emocijos ir tvyro chaosas, pyktis, baimė – vyksta nenuspėjami veiksmai, savęs trūkumas. Norisi atrodyti ramiai, bet viduje visada tik chaosas. Tai veda prie savęs ir kitų nepriėmimo.

Gydymas – leisti sau jaustis taip, kaip yra, tiesiog būti patyrime: juoda ir balta, baimė ir drąsa – jie tiesiog yra.

Tai išgąsčio padarinys.

Žmogus išgąsčio momente nusprendžia/patiki, kad tai jo kaltė, kad tai jis nusipelnė to išgąsčio, nes iš tikro tiesiog nebuvo mylimas. Ir to išgąsčio momentu, nusprendžia save nubausti – trukdyti sau gyventi.

Didžiulis nevertumo jausmas – nubausti save, nes aplamai “esu, egzistuoju”. Įsitikinimas, kad tik aplinkos leidimas leis būti laisvam nuo mikčiojimo / ar ko nors panašaus. Todėl dažnai žmonės prie artimųjų nemikčioja, nes žino, kad yra leista būti savimi. Bet “leidimo būti savimi”  gatvėje/ nepažįstamoje aplinkoje nėra kam duoti. Todėl žmogus laikosi įsitikinimo, net ir 30 metų, kad “mama davė leidimą būti laimingu, nes nereikėjo tuo metu prižiūrėti brolio” (kaip pavyzdys). Laimė nelaisvėje užfiksuota virš 30 metų.

Įsitikinimas, kad laimė galima per kančią, susikuriamos vis baisesnės situacijos, sukeliančios vis daugiau kančių. Manoma, kad laimė galima tik tada, kai jaučiama kančia ir skausmas. Jei tai vis tiek nepavyksta, atsiranda daug nerimo, kad programa žlugo / kad yra per daug kančių – net ir COVID – ir kad nebelieka vietos kurti kančios. Nes jei dar yra šiek tiek kančios, tada lieka tik mirtis. Didelis nerimas, kaip tada su ta laime – daugiau nepasiseks…

Bet kaip gyventi? Kaip pajusti tą laimę, kai kančia jau užmušta? Kai daugiau laimės nepadidėja, ji baigiasi, nes daugiau kančių yra nepakeliama. Iš kančios norisi vis daugiau laimės. Tačiau kančia turi ribas, riba yra mirtis, ir nieko nebelieka, net laimės.

Gydymas: laimė kyla iš meilės, pasaulio džiaugsmas – iš malonumo, besąlygiškos meilės ir pagarbos.

Gyventi čia ir dabar momente. Dėkoti kiekvienai dienai, momentui ir jį daryti pačiu ypatingiausiu. Išsilaisvinus iš šios baimės – laimima gyvenimo loterijoje.

Kitas būdas, pajusti ir įsitikinti, kad mes esame amžinos sielos. Tai pajusti įmanoma su giliomis meditacijomis. Pajusti ir patikėti tuom yra neįkainojama.

Mirties baimė parodo, kad požiūris į gyvenimą ir mirtį – neteisingas.

Moteris turėjo nerimą, kuris net užspausdavo galvą, nuo vaikystės. Hipnozės metu paklausta, kas įvyko, moteris grįžo į vaikystę, 5 metų, kai buvo uždaryta viena namie ir labai išsigando, bėgo, drebėjo, buvo giliam išgąstyje, kad numirs. Taip pat tuo metu aplamai nebuvo saugumo, nes motina gėrė, tad mergaitė nejautė saugumo, jautė vienišumą, liūdesį, dėmesio trūkumą.

Reikėjo suformuoti naują požiūrį į sąvokas kaip Gyvenimas ir Mirtis. Mintys visada diktuodamos tą patį liūdnumą, nusivylimą, pritraukdavo dar ir dar tokių liudijančių situacijų.

Gydymas: patikėti, kad viskas yra gerai, gyvenimas yra gražus ir čia užgimėme buti laimingais.

Tamsa nėra blogai. Tai yra normalu – balansas yra visur: juoda/balta, blogai/gerai. Taip yra egzistencijoje ir tai nedaro mums nieko blogo.

Žmogus uždaro širdį, nes per daug skauda. Tada jis slepiasi, susitraukia ir nebeišreiškia savęs. Nusprendžia, kad mažiau skausminga tiesiog prisitaikyti ir tada niekas nepastebės.

Tačiau, toks savęs išdavimas sukuria visko baimę, nepasitikėjimą savimi, savo partneriu, aplinka. Kūrybiškumas negali vystytis, jis tiesiog užsiblokuoja. Taip žmogus jaučia skrandžio rūgštį, tarsi kažkas turėtų išeiti, bet tai draudžiama.

Kasdieniame gyvenime jaučiamasi bejėgiu, atsiranda apatija, nenoras veikti, tinginystė. Atrodo, kad geriau būti vienam.

Žmonės paslysta, kai pasiekia norimus tikslus, norimą viršūnę.

Pirma. Tai ženklas, kad žmogus jaučiasi nepakankamas. Antra. Senas įprotis, perduotas iš protėvių, kad laimė negali tęstis.

Būna sakoma: “Baisu džiaugtis, nes kažkas atsitiks” / “Niekam nesakyk, kad sėkmė nepraeitų”. Taip žmogus savaime sugriauna savo sėkmę, arba Visata įrodo aplinkoje šį įsitikinimą. Tikroji tiesa – džiaugsmas yra gerai. Sėkmė pritraukia sėkmę, turtas pritraukia turtą, meilė pritraukia meilę. Džiaugtis atvirai yra gerai. Būti sėkmėje, turte būtent su ramybe.

Asmeninis pavyzdys: “Prisimenu, važiuojant mašina iš Vilniaus į Žemaitiją pas močiutę, visi buvome džiaugsmingi ir garsiai šnekėjome. O močiūtė pašnibšdom paprašė kalbėti tyliau: “nes sienos irgi girdi”. Kodėl? Karo metu negalima buvo kalbėti, pasakotis ką turi, nes galėjo atimti. Visa tai jau pasikeitė, esame kituose laikuose.

Pavyzdys. 40 metų vyras negalėjo susilaukti vaikų. Ką bebandė – nieko neišeina. Pasąmonės paklausus, būtent kodėl nesusilaukiama vaikų, vyras iš karto papuolė į momentą, kuomet jautėsi labai vienišas. Būdamas paaugliu, labai jaunas turėjo dirbti, užspaudęs savo širdį. Būtent būti vienišam visą gyvenimą, įtikėjo vyras – būti vienišium yra laimė, būti vienam yra saugu. Todėl nebekūrė šeimos.

Hipnozės metu pasąmonė parodė, kad dabar tinkamas laikas turėti vaikų ir šeimą, o ne būti vienam. Šis atvejis yra apie absoliučią baimę – jeigu bus didesnė šeima, bus pavojinga ir skaudu. O tiesa ta, kad ištraukus vienatvės skausmą ir pačią vienatvę iš savo “sistemos” (įsitikinimų), žmogus susilaukia vaikų ir sukuria šiltą bei jaukią šeimą.

Tai vyksta iš didelė ateities baimės. Būtinybė žinoti.

Hipnozėje pasąmonė nukėlė į momentą, kai žmogus buvo dar kūdikis ir jau tada pajuto nežinomybės baimę. Pagal Visatos dėsnius, rytojaus žinoti niekas negali. Baimė, nežinant kas bus, priveda iki širdies permušimų, galvos sukimosi, panikos. Žinoti viską yra neįmanoma. Ėjimas prieš Visatos dėsnį.

Supratus tiesą, kad visi esame nežinomybėje, grįžtame į dabartį ir paleidžiame baimę.

Pyktį būtina paleisti, išleisti iš kūno – tik ne į aplinką, ne į artimuosius. Pykčio negalima sulaikyti kūne, nes tai pasireiškia kepenų, tulžies, inkstų ligomis. Taip pat, pūslės uždegimu, akmenimis, reumatu, išnirimais. Tai yra pagrindiniai pykčio mazgai. Jeigu būtent ten skauda – vadinasi turite užlaikyto ir neišjausto pykčio.

Pyktis kyla iš gilaus, užsisenėjusio skausmo, užspaustos nuoskaudos, kurie buvo patirti vaikystėje. Taip pat, aplinkos – smurto, karo.

Ką daryti? Transformuoti tai į pozityvią energiją, gėrį. Ravėkite lysves, pasodinkite medį, pabėgiokite, pasportuokite – atlikite fizinį darbą. Taip pat, labai padeda šaltas vanduo, šaltas dušas, telkinys. Žinoma, rami muzika bei atleidimas.

Konfliktai su savimi ar aplinka yra apie kontrolę.

Jeigu pametama kontrolė, įsigali pyktis – tai kraštutinė suirzimo forma.
Noras pakeisti aplinkinį pasaulį. Jei to neišeina padaryti, prasideda destrukcija: arba į aplinkinį pasaulį, arba į save.

Moteris gyveno konflikte ir niekaip negalėjo atrasti to, ko ji iš tikrųjų nori – ar gyvent su partneriu ar ne? Didžiulis pasimetimas. Hipnozėje moteris grįžo į 3 metų vaikystę, kur mama labai aiškiai parodė, kas yra valdžia. Mergaitė gavo lupti, puolė į didžiausią verkimo isteriją.

Po metų įvyko panaši situacija ir vaikas (mergaitė) suprato, kad negalima priešintis, protestuoti. Net įsivaizdavo save surištą grandinėmis ir taip privalėjo paklusti – nesvarbu ką vidus sako, nesvarbu, ar tai teisinga. Įsitikino, kad turi visiem įtikti ir niekada nesakyti žodžio – ne.

Taip moteris išgyveno 50 metų, tikėdama, kad negali pasakyti – ne. Labai suvargo ir pamiršo, ką reiškia norėti iš tikrųjų.

Moteris vėl išmoko gyventi ir rūpintis savimi, atgavo energiją, laimę.

Žmogus nervina, ar net tampa nekenčiamu, nes veidrodžiuoja tikrąją tiesą, kuri nepripažįstama.

Pavzydys – 50 metų moteris sugrįžo į save, būnant maža mergaite, kuomet turėjo aukotis dėl sesers ir tėvų. Atlikti už juos darbus (taip visą gyvenimą, ir toliau atlikdavo už juos darbus bei mokėdavo skolas). Tai labai stipriai vargino –  iki to, kuomet žmogus pradėjo nervinti, net būnant šalia, kadangi jis atspindėjo netikrą aukojimasį. Auka, ne iš širdies, o tik tam, kad reikia padėti – niekada neatneša gėrio.

Jeigu pagaunate save, kad aukojatės, kad ir kaip teisingai tai atrodo, ši auka nėra pozityvu.

Pyktis susiformuoja ir tada, kai vaikai 5-9erių metų stebi vykstančias tėvų skyrybas ir patiria šeimos išsiskyrimą. Vaikui tai yra labai skaudi situacija, tad jis pradeda pykti, kad idilė buvo sugriauta. Taip priprantama pykti  visą gyvenimą.

Suaugusi moteris negali susitvarkyti su didžiuliu pykčiu – nervai, nesuvaldomas pyktis pasireiškia į savaitę kelis kartus. Viskas aplink nervuoja, susikaustoma. Šaknis – kai jai buvo 7 metai, jos tėvai išsiskyrė, tėvas išėjo iš šeimos, o namai pasikeitė. Mergaitė visada bėgdavo prie senų namų, gražaus seno gyvenimo – žiūrėdavo į tuos namus ir prisimindavo, kad ten buvo laimė. O kai įvyko skyrybos ir teko išsikraustyti, laimė dingo. Jos nebeliko ir iki dabarties – jau suaugusios moters. Ji ir toliau pyksta bei nesupranta, kodėl tas pyktis kyla.

Kelintą kartą matome, kad ateina žmogus ir skundžiasi, kad nešiojasi didelį pyktį. Dažniausia tai būna labai didelės traumos vaikystėje pasėkmė.

Pavyzdys. Vyras, kurio tėvas vaikystėje sėdėjo kalėjime, o mama būdama labai jauna, nežinojo kaip auginti vaiką – buvo mušamas, aprėkiamas, patyrė daug agresijos ir pykčio. Išsiliejama ant vaiko iš nevilties. Tad jis tampo lyg kempine, kuri viską susiurbė. Taip vaikas susiurbė visa pyktį ir nešėsi tai per visą gyvenimą.

Tuomet kyla klausimas: kaip susidoroti su tuo pykčiu? Įjungti kontrolę, kad nors kažką kontroliuoti – tai neva padeda nusiraminti. Įsitikinta, kad pyktį paleisti laisvai išraiškai, gali būti pavojinga net pačiam sau. Todėl įjungiama labai stipri kontrolė: aplinkos, trigerių. Pasireiškia didelis ego, pyktis, agresija, kad visi aplinkui bijotų ir negalėtų dar labiau įskaudinti. Pyktis tampa apsauga nuo didesnio skausmo. Ir net nesvarbu, ar nebėra dėl ko pykti – po 5, 10 ar 20 metų – įaugęs įprotis / įsitikinimas, kad reikia pykti, nes tai apsaugo. Mažasis vaikas viduje yra apsaugotas. Agresiškai įbauginama aplinka, kad nebūtų paliestas mažasis vidinis vaikas, kuris yra labai stipriai pažeistas ir negalėtų nieko atlaikyti. Tai viena didžiausių apsaugų, susidariusi vaikystėje – pyktis ir agresija.

Pyktis – didelis nusivylimas, kuomet nieko negalima konrtoliuoti, visi atstumia.

Žmogus sako: “Prarandu kontrolę ir nesusitvarkau su savimi”. Hipnozės metu papuolama į vaikystę – būnant trijų metukų, kuomet močiutė neleido nieko daryti savarankiškai, viskas buvo nuspręsta už anūką. Vaikui buvo labai apmaudu. Jis jautė, kad negali priimti jokio sprendimo – nusivylimas, kadangi nuo jo niekas nepriklauso, nors viskas vyksta ne taip kaip norisi.

Taip įsivyravo įtampa bei atsirado įsitikinimas, kad nuo paties nieko nepriklauso. Jis tapo stebėtoju ir prarado gyvenimo kontrolę. Taip atsirado ir pyktis.

Hipnozės būdu žmogus suprato, kad jau 50 metų nekontroliavo savo gyvenimo, nesprendė sprendimų, gyveno taip, kaip nurodė kiti. Tad suvokė, kad viską gali daryti atvirkščiai – tik nuo jo priklauso, koks gyvenimas gali būti.

Kontrolės praradimas arba perdavimas kitam: pirmame pavyzdyje per daug kontrolės, antrame pavyzdyje per mažai kontrolės. Greičiausias būdas suvokti šiuos klaidingus veikimo būdus yra hipnozė.

Kontrolę turime tik savo mintims – mes kontroliuojame savo mintis. O jeigu kontroliuojame savo mintis, mes kontroliuojame savo žodžius. Tiek mintys, tiek žodžiai kuria veiksmus ir mūsų gyvenimo įvykius. Sveikiausias yra laikytis viduriuko – balanso (bet neprivaloma).

Stebėkite, kas kontroliuoja Jūsų mintis ir jausmus.  Pavyzdžiui: Jūsų paklausia “Kas atsitiko? Kodėl estate liūdnas?” ir panašiai. Jūs atsakote, kad kažkas iš aplinkos, kažką padarė, todėl ir estate tokios būsenos.

Kas valdo ką šioje situacijoje?  Žmogus iš aplinkos kontroliuoja Jūsų mintis, jausmus. Jūs estate auka savo aplinkai.

Pažvelkime kitaip – mintys ir jausmai kuria mūsų gyvenimus, kiekvieną veiksmą. Jeigu Jūsų mintis kažkas valdo, Jūs atidavėte šią kontrolę ir stojote į aukos poziciją. Nuspręskite būti tikru savo gyvenimo kūrėju – Jūs pats.

Sustojimas, nenoras judėti, aplamai daryti kažką. Nuleidžiamos rankos, nes prarasta viltis. Tai didelis nusivylimas, išdavystė… Atrodo tuomet tiesiog geriau sėdėti ir laukti. Taip juntamas saugumas – nejudant, atrodo, ne taip skauda. Atsiribojimas nuo realybės, nes ją per sunku pernešti. Žmogus sustingsta, energija neteka, nes yra įsitikinimas, kad jei tekės energija, tuomet skaudės.

Noras užsitarnauti meilę. O kad ją užsitarnauti, įsitikinama, kad reikia būti kitokiu, negu ištikrųjų esama. Pastumti save, kad būti patogiu kitiems ir taip užspausti save. Susiformuoja įsitikinimas, kad geriau iš viso nieko nedaryti, nes kitu atveju galima suklysti ir neįtikti kitiems – taip būtų patiriama nebe meilė, kurią neva reikia užsitarnauti (įtikti).

Įsitikinimas apie meilės užsitarnavimą susiformuoja labai anksti. Pavyzdys – pasąmonės paklausus, kur šio įsitikinimo šaknis, moteris sugrįžta į save dar negimus, 3-4 mėnesių kūdikį. Tokio laikotarpio kūdikiams yra galimybė net negimti (kaip pvz. – abortas). Tuo metu dažnai išvystomos kūdikio traumos, nes jis viską jaučia ir girdi. Šiame atveji, kūdikis suvokė, kad yra neplanuotas ir gimsta ne laiku, tad neva gimus sutrukdys kažkieno gyvenimui, bus sunku. Dar negimęs kūdikis nusprendžia, kad gimus reikia daryti viską, kad įtikti kitiems ir nebūti savimi. Taip yra neva ramiau.

Įsitikinimas: “kai nieko nedarau, kiti laimingesni”. Taip išsivysto atidėliojimo įprotis. Daroma tik tada, kai įsitikinama, kad kitiems tai tiks ir patiks. Kiekvienas dalykas atliekamas ne iš savęs, savo tikrosios jėgos, savo širdies, žmogaus branduolio, o iš proto. Protas pagamina daug mažiau jėgų, tik 5/7% veiksmo, tad viskas daroma paviršutiniškai. Nėra tikrosios – centrinės motyvacijos. Todėl žmogui ir yra sunkiau prisiversti daryti kažką, nes tiesiog nejuntamas atsipalaidavimas, jis neegzistuoja.

Labai svarbu suvokti tai. Ir tik moteriai tai suvokus, ji sugebėjo ištraukti įsitikinimus iš savęs – dar negimusio kūdikio. Taip ištraukus įsitikinimus ir iš viso savo gyvenimo. Gyvenimo perspektyva, suvokimas pasikeičia visiems laikams – ir po 20, ir po 40 metų įpročio. Visi metai pasikeičia, suvokimas apie visus metus pasikeičia, nes mūsų neveikia patys įvykiai – veikia jų metų susikurti įsitikinimai. O kai jie pakeičiami, keičiasi viskas.

Reikalinga motyvacija. Pradėti po truputį, nuo mažų žingsnelių. Tiek jau visko prisirinkta nereikalingo – laikas išsivalyti. Išvalyti senieną ir padaryti vietos naujam.

Galvoje tvyrantis chaosas, daug minčių, visiškas pasimetimas – užgožia kokia ištiesų realybė yra.

Paklausus žmogaus, esančio hipnotinėje būsenoje, kur jo sėkmė pabėgo – papuolama į sėkmingą momentą, kuomet moteris buvo savimi ir darė tai, kas jai patinka, džiaugėsi gyvenimu. Vyravo sėkmė ir laimė, nes buvo savimi. Kuomet moteris suaugo, atsirado mintys apie pinigus ir tai, kad visko turi užtekti. Fokusas nuėjo nuo savęs, tad su laiku, per daugybę metų, ji pamiršo save. Kai žmogus pamiršta save – tada sėkmė ir nusisuka.

Taip pat, buvo naudojamas Pareto dėsnis –  20% / 80%. Kuomet daroma 20%, bet gaunama 80%. Arba atvirkščiai – darant 80%, gauti tik 20% rezultato ir naudos. Šiuo atveju, norint gauti didesnės naudos, pirmasis dalykas – išlikti natūraliu savimi, su šypsena ir lengvumo jausmu. Tuomet lengvumas ir atneša sėkmę, viskas vyksta sklandžiai, paprastai, iš jausmo (intuityviai).

Koncentracija į save – būti laimingu. Tad jeigu koncentruojatės į pinigus ir materialumą, norite įtikti kitiems aplinkoje bei priklausyti nuo kažko, tuomet atsiranda darbas. O kai tik atsiranda darbas, tai atsiranda ir reikia.  Darymas iš reikalo, pareikalauja daugybė energijos ir Pareto dėsnis apsiverčia – reikia daryti 80% ir gauti tik 20% grąžos.

Žmogaus noras atgimti, persiprogramuoti, restartuoti save reiškia didžiulę nemeilę sau. Ne tik nepriėmimas savęs, bet ir savasties baimė. Su pasąmonės galia matant save – savęs neatpažinimas.

Taip nutinka, kai žmogus yra pabuvęs vergovėje. Vergovėje artimųjų, partnerių. Žmogus visą laiką vergavo kitam ir pamiršo save. O jeigu pasireikšdavo autentiškiau, tikroviškiau – išsigąsdavo savęs. Senas įprotis buvo neparodyti, kad esi. Pataikauti. Neišsiskirti. Stabdyti savo evoliuciją.

Išgydyti tokį fenomeną, žmogui reikia vėl pajusti save. Su pasąmonės galia – hipnotinėje būsenoje, žmogus grįžta į savo energiją, į šviesą, į laimę. Sugrįžimas į euforiją, kurioje gimė, kuria ir yra. Juntamas džiaugsmas, stiprumas, gėris, linksmumas, tikroji besąlyginė meilė, dieviškoji energija.

Tik vėl atpažinus ir pajutus dievišką energiją ir besąlyginę meilę, žmogus pasveiksta: prisimena save, patiki savimi. Ateina suvokimas, kad žmogus yra sukurtas būti ne vergu, o laisva šviesos siela.

Savęs menkinimas ir mažinimas – jausmas, kad nevertas gyvenimo, meilės, džiaugsmo, laimės, turto. Tai įvyksta, kai žmogus yra patyręs didelį skausmą iš savo artimiausių, dažniausiai gimdytojų. Tarkim, kad nėra laukiamas, nėra vertas net gyventi. Iš to didelio skausmo, nusprendžiama, kad geriau ir nerodyti kaip yra. Uždaromi jausmai, nusprendžiama nejausti skausmo, tai reiškia, kad nejausti ir džiaugsmo.

Pasistatome sienas ir visatos dovanos nebegali pasiekti širdies. Žmogus gali turėti didžiules galimybes visai šalia, bet jų tiesiog nepriimti, sabotažuoti ir susikurti vienas ar kitas kliūtis, kad nereikėtų jausti.

Atskirumas, susikurtas didelis šydas aplink save, nes jaučiamasi kitokiu. Atrodo, kad jeigu esi kitoks nei daugelis, tai visi kiti gali tave sunaikinti. Todėl reikia save apsugoti nuo visų, nuo aplinkos.

Kuomet uždedama siena, šydas – iš tikrųjų ir širdis paslėpta toli nuo realybės. Kai širdis toli, paslėpta, užspausta, pamirštame kas esame, taip ir nepriimdami savęs. O kai nežinome savęs, tai ir priimti nėra ką.

Mylėti save reiškia mylėti pasaulį ir Visatą, nes mes esame Vienis.

Vien šis klausimas parodo išankstinių kartų atneštus blokus ir baimes mylėti save. Kai save gerbiate ir mylite – gerbiate ir mylite aplinką. Kuomet suteikiate sau daug meilės, jos prisipildo tiek daug, kad norisi ja dalintis. Jeigu Jūs laimingi, tai ir aplinka laiminga. Jeigu Jūs džiaugsmingas, tuomet prisitraukiate dar daugiau džiaugsmo.

Išmokti mylėti save maksimaliai yra menas.

Moteriškumas vis dar labai užslėptas. Taip yra todėl, kad seniau buvo tokie laikai, kad moteris turėjo slėptis: slėpti savo grožį, slėpti savo ilgus plaukus, rengtis berniukiškai – kad nesityčiotų, neišprievartautų, kad galėtų apsisaugoti. Kalbame apie senesnius laikus – XVIII am. ir dar anksčiau. Tai viskas išlieka įaugę sieloje ir ateina su tomis pačiomis baimėmis.

Būtent su hipnoze nueinama į tuos momentus, kada slėpėsi, bėgo nuo kareivių, prievartautojų, vyrų, kurie naudojosi moterimis. Būtent tada moteris nusprendžia būti stipri kaip kareivis, kaip vyras. Tam, kad jos neišnaudotų, negriautų, neprievartautų.

Hipnozės pagalba moteris sugrįžo į save XVIII a., kurio metu ji sustabdė savo moteriškumą, nes vyrai norėjo ją išnaudoti. Todėl dabar – XXI a. tai pasireiškia net per kūną – pavzydys, maža krūtinė. Ar net gi žindimo metu – nėra noro žindyti, nes kažkur pasąmonėje yra įrašyta, kad reikia slėpti moteriškumą, nes tai yra pavojinga.

Moteris taip pat pamatė, kaip tame amžiuje nusikirpo plaukus, tam, kad nepritrauktų, neprovokuotų vyrų savo grožiu. Todėl plaukai iki šiol ir nebeauga ilgesni – įsitikinimas, kad plaukai turi augti, bet tik tiek, kad pasislėptų tikrasis moteriškasis grožis. Reikia slėpti ir pasislėpti, kad negauti pažeminimo.

Žmogui gailesčio jausmas tampa malonus, nes jo ego pamaitinamas.

Vaikas augdamas aplinkoje, kurioje tėvų nebuvo šalia, ar jie stipriai bardavosi, ar būdavo priklausomi nuo alkoholio, jis nebeturi kur dėtis – kaip pasijausti reikšmingu? Įsitikinama, kad vienintelis būdas pasijusti reikšmingu yra kito pažeminimas, sumenkinimas. Tai vadinama gailesčiu – kažką pagailėti.

Dažnai vaikai apšnekinėja, žemina kitus vaikus būtent tam, kad pasijustu didesni, reikalingi, ypatingi.

Gailestis yra labai gudrus ego papildymas. Atrodo, nekaltas jausmas, tačiau jis naudojamas tik tam, kad pamaitinti meilės trūkumą. O tiesa ta, kad kitus reikia užjausti, suprasti, be jokio vertinimo. Kiekviena siela – mes visi – užgimėme tokie patys. Kiekviena siela pasirenka savo patyrimą šioje žemėje. Tai yra sielos sprendimas. To žmogaus sprendimas, kokį patyrimą pasirinkti. Todėl, žmonėms nereikalingas gailestis – reikalingas supratimas, atjauta, apkabinimas. Visi norime išgirsti: “Aš tave myliu”.

Moters buvo paklausta, kodėl ji save sumažina. Įsitikinimas, kad tokia, kokia yra ji negali būti priimta, tad turi meluoti, kad kitiems įtikti. Šis įsitikinimas – melavimas yra leidimas kitiems ją kontroliuoti ir nusakyti, kokia ji turi būti.

Pasąmonės paklausus, moteris grįžo į vaikystės prisiminimus apie močiutę. Močiutė buvo galinga ir gerbiama moteris, viską galinti. Vienu momentu, ji apvadino vaiką – nevėkšla, tėčio išpera. Tokie apbidūnimai vaikui yra labai skaudūs, nes tai yra net netiesa. Mergaitė patyrė didžiulį nusivylimą ir pyktį. Tačiau, vaikas prieš močiutę negalėjo atsakyti už save. Ir ypač tada, kai močiutė yra stipri, viską žinanti moteris. Taip vaikas ir įsitikino, kad turi būti kitoks, nes toks, koks jis yra – netinkama.

Įvyksta sustingimas visame kūne – iš baimės pasislepiama. Nusprendžiama nebesakyti tiesos ar taip, kaip yra. Kadangi tai tik atneša didesnį skausmą, tad geriau yra vaidinti ir meluoti. Taip įvyksta savęs susimažinimas ir atsiranda leidimas kitiems kontroliuoti save – kad būtų patogi kitiems, bet ne sau.

Moteris, atėjusi į asmeninę sesiją, skundėsi, kad ji yra užstrigusi. Neva kažkas ją kažkur laiko – traukia atgal, lyg už virvės. Kaltinama aplinka, kad būtent aplinka jai neleidžia judėti į priekį.

Kur susikūrė šis užstrigimas? Moteris sugrįžo į 17 metų save, kuomet ji pastojo ir nusprendė gimdyti sūnų. Merginos mama labai nekentė šio sprendimo – apkalbinėjo, išvadino ją bloga mama, esą bjauria. Auginti kūdikį vienai buvo labai sunku, o dar ypač, kai ji buvo žeminama – tad moteris tuo ir patikėjo: kad ji negraži, nereikalinga, bloga mama. Visa tai atnešė didžiulį nusivylimą. Išsivystė noras betkokiu būdu išlaikyti vyrą, kad jis nepabėgtų, nes kitu atveju, jos mama ją žemintų ir vadintų bloga.

Taip moteris pamiršo save ir susikūrė priklausomybę nuo kitų nuomonės, ypatingai vyrų, vieno ar kito. Pagrindinis tikslas buvo išlaikyti vyrą, kad jis nepabėgtų ir mama nesakytų, kokia ji kvaila, bjauri ir bloga mama. Taip moteris ir jautėsi surišusi save į mazgą su kitu vyru. Įvyko užstrigimas, nes savo laisvę atidavė pati, savo noru.

Nepasitikėjimas yra toks didelis, kad net laimės ar pasitenkinimo minutę, moteris vis tiek suranda būdų, kaip savęs nekęsti. Vis tiek kartoja apie save, kad ji bjauri ir bloga mama – nes to išmoko is savo mamos. Moteris pati nuo savęs nusisuko. O kas mylės save jeigu ne pats?

Moteriai reikėjo sugrįžti į kūdikystės momentą ir pamatyti, kokia graži būtybė ji yra. Ir tai, kas jai buvo kartojama, yra visiškai netiesa. Moteris išmoko traukos dėsnį – harmonija traukia harmoniją, meilė piristraukia meilę, laisvė pritraukia laisvę. Laimės ir džiaugsmo jausmai yra natūralu. Jaustis gerai, pasitenkinus yra natūralu. Moteris atgaivino tuos jausmus ir prisiminė juos – susigyveno su tiesa. Taip dingsta priklausomybė, užstrigimas ir ateina laisvė.

Laukimas, kol žmogus taps tobulu. Perfekcionizmas. Tai stabdo žmones nuo pasiekimų, judėjimo į priekį, nuo idėjų įgyvendinimo. Dažnai žmonės šio sindromo net nepastebi savyje. Žmogus stengiasi, bet vis tiek neįvyksta progresas, atsiranda dideli atidėliojimai, nerimas. Pavyzdys – baigdamas mokslus, žmogus gauna diplomą, bet nieko neatlieka toliau su tais mokslais bei įgūdžiais. Einama mokytis dar daugiau, kad būti vis tobulesniu.

Reikalinga praktika ir procesas. Nesvarbu, ar pavyks gerai, ar blogai. Būtent taip mes mokomės – praktikuodami einame į priekį.

Taip pat, labai pavojingas klausimas: “Kas aš TOKS, kad laimėti/ eiti į priekį/ pasiekti?”. Atasakymas – Jums reikia būti tik 20% savo top sąraše ir taip Jūs visada būsite puikūs. Girkite save – kad atlikote gerą darbą / kad tai, ką darote yra gražu, gerai, nuostabu. Kasdien. Pasukite savo minčių srautą ten, kur Jums reikia. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir reikalingas, kitaip nebūtume čia. Mes reikalingi vieni kitiems.

Perdėta savivertė – viską galiu, yra neteisinga. Viskame turi būti balansas, aukso vidurys. Ne per žema savivertė, kai nepasitikima savimi, bet ir ne per didelė savivertė – ji irgi trukdo. Tuomet žmogus nori sau dar labiau įrodyti: “va, aš galiu ir tą, ir tą, ir tą”. Taip periimamos kitų problemos, ligos ir sukuriamos sau dar didesnė problemos ir dramos tam, kad jas įveikti ir taip įrodyti sau savo savivertę.

Į asmeninę sesiją atėjo moteris, turinti problem su teisėsauga – vaikų teisėm. Prasidėjo drama su vyru, kuris gyvena užsienyje ir nenori atiduoti vaikų. Susikūrė drama, kurios šaknis buvo momentas, kuomet moteris ir vyras susitiko. Ištekėdama moteris nusprendė, kad “va, dabar aš sau ir jam įrodysiu, kad viską galiu”. Susikūrė tokio dydžio dramos, kurios yra net neįmanomos. Bet tik tam, kad įrodyti, jog viską gali.

Pasąmonės galia, moteris sugrįžo į vaikystę, kuomet ji matė, kaip močiutė sunkiai dirba žemę. Mergaitei pasidarė gailą močiutės, tad ji perėmė tempti jos kryžių. Noras išsgelbėti močiutę ir išugdė norą įrodyti, kad moteris viską gali. Taip per gyvenimą ir nešėsi tą norą – užsidėti kitų problemas, sunkumus. Moteris nusprendė kontroliuoti situaciją ir perimti kitų gyvenimo dalis sau, net jei tie sunkumai nebuvo sunkūs kitiems, o tik moteriai taip atrodė. Taip ji pamiršo savo gyvenimą, ko ištikrųjų ji atėjo čia.

Vienintelis sprendimo būdas yra palikti kitų gyvenimus jiems ir atsigręžti į save – savo gyvenimą: ko gyvenime aš noriu, kaip gyventi aš noriu.

Kaip svajonė tampa narvu? Kai norisi pabėgti, išlysti, nebemalonu. Yra gan dažnas įsitikinimas, ypatingai menininkams: “Matėme, kaip tėvai vargsta”.

Į asmeninę sesiją atėjo su kūryba daug pasiekusi moteris. Tačiau tai jai jau buvo nebemalonu. Pasąmonė hipnozės metu ją sugrąžino į vaikystę, kuomet teko matyti sunkiai dirbančią mamą. Vaizdinys – su plaktuku kalama siena, o mamos oda net “nuėjusi”. Mergaitei buvo baisu žiūrėti, kaip mama pati save naikina ir vargsta. Būtent stebėdama, ji įsitikino, kad norint kažką turėti, privalo sunkiai dirbti. Reikalingi sunkumai, liūdesys. Sprendimus priimti iš baimės. Viską daryti, kad turėti pinigų, bet savęs nestatyti į pirmąją vietą.

Vertybių susikeitimas. Kai jos susikeičia – kai pirmoje vietoje yra pinigai, o tik tada žmogus, menas ir visa kita, tada laimės nebelieka. Pinigai yra komfortas, bet laimė yra džiaugsmas ir laisvė, ne vergavimas. Išsilaisvinimas kurti, taip, kaip kūryba ir ateina. O ne tai, kas paklausu, ką nupirktų.

Tik išsilaisvinus nuo šių įsitikinimų, pati didžiausia kūryba ir ateina. Visiška laisvė. Svarbu susidėlioti vertybes, kad pirma esu aš, antra esu aš, trečia esu aš – o toliau visa kita. Tokū būdu visada būsite laimingais.

Depresija yra nuslopinti, prislėgti jausmai, priespauda ir tokia sunki, kokia ji būtų.

Tarp artimųjų buvo labai daug nusivylimo, didelio šoko, netikėtumo, išdavystės. Kažkas baisaus buvo matyta ir dažnai būna, kad dėl to jaučiamasi beviltišku, norisi dingti ir būti tamsoje, išeiti, neperdegti, nebematyti, nes pamirštamos visos vertybės.

Pavyzdžiai – kai vaiko tėvai nuolat muša, pyksta, rėkia (dažnai įsišaknijęs alkoholizmas), priekaištaujama visoms vertybėms, mylimasis trypia mylimąją ir net silpnesnę moterį. Tai pamatyti vaikui didžiulė kančia ir jis tiesiog išeina, užslopina savo jausmus, emocijas, iškalbą, viską uždaro, paslepia ir prisipildo tamsos. Jis pereina į tamsųjį rėžimą, nes taip lengviau – nieko nematyti ir nežinoti.

Vieną dieną buvo tikima, kad nėra nieko kito, tik kančia, tamsa ir ją reikia slėpti kuo toliau – tai yra suspausti, sutraiškyti ir nustumti kuo toliau. Tuomet žmogus nebejaučia nieko, energija sustoja, stovi, nejuda, tiesiog nublanksta viduje. Todėl antidepresantai gelbsti, kad šis savęs naikinimas visai nesimatytų ir nepasijustų.

Kuo toliau, tuo baisiau. Kelias atgal – atverti širdį, o tai baisiausia, ką galima pasiūlyti depresija sergančiam žmogui. Tik hipnozės pagalba žmogus pamato tiesą ir gali ryžtis vėl atverti širdį – tai yra vienintelis išsigelbėjimas. Į gyvenimą vėl ateina šviesa, šypsena, džiaugsmas.

Depresija susidarė 5-erių metų mergaitei, kuri dabar yra suaugusi moteris (jau 31 metų). Būnant vaiku, ji patyrė tėvo išėjimą iš šeimos – jos palikimą. O jam vėl grįžus, ji džiaugdavosi taip stipriai, kad net nesuprasdavo kaip reaguoti, kad jis pasiliktų. Bijojo būti atstumta, kadangi turėjo brolių, seserų iš kitos tėčio susikurtos šeimos. Tada moteris ir nusprendžia apsimetinėti, būti tokia, kokia reikia būti – gera. Baimė prarasti savo tėvą kitiems vaikams.

Taip po truputį užaugo apsimetinėjimo kaukė, kuri pasidarė didesnė negu pati moteris. Žmogus nusprendė, kad tokia, kokia ji yra – negerai. Neva reikia vaidinti ir būti kitokia. Taip užsidėjo depresijos šydas.

Didžiulis aukos sindromas, kuriantis visus įmanomus pasiteisinimus, kodėl gyvenimas yra nuobodus. Daug kaukių užsidedama tol, kol pasiklystama tarp jų ir nebežinoma kur slypi tikroji tiesa.

Prasmė slypi tarp susikurtų kaukių, tarp aukos pozicijos, su pasiteisinimais, pavyzdžiui, mylimo žmogaus mirtimi. Nusprendžiama, kad jei jis/ji išeina, jis/ji manęs nemyli. To pasėkmė – melas, tinginiavimas, prarastas pasitikėjimas – taip prarandama gyvenimo prasmė, tiesiog pamirštama, paslėpta kažkur toli viduje.

Nuovargis ateina, kai įsitikinama, kad žmogus esą vienišas ir nereikalingas. Tad jis stengdamasis kitiems įrodyti, kad yra reikalingas, pervargsta ir pasireiškia nuovargis. Nėra veikimo iš tikrumo – veikiama iš reikalavimo, kad kažkam būt reikalingu, kažkur gauti trūkstamos meilės.

Moteris, kuri skundėsi sveikata ir energijos trūkumu, hipnozės metu sugrįžo į save vaikystėje, kuomet jautėsi vieniša ir absoliučiai nereikalinga. Meilės trūkumas, didelis nesaugumas ir baimė, kad nėra meilės. Jeigu negaus meilės – bus vieniša ir nereikalinga visada. Taip ji įsitikino ir įjungė pasąmonės programą, kad reikia reikalauti meilės. Visiškas atsijungimas nuo savęs – sąvasties pamiršimas.

Tiesa ta, kad vaikas ir yra meilė. O ieškojimas jos išorėje, reikalavimas ją gauti iš kito – labai vargina ir reikalauja daug energijos. Didžiulė priklausomybė nuo aplinkos, kito žmogaus. Neva, tik tas kitas žmogus gali papildyti ir paduoti gyvybinės energijos – meilės energijos. Neva, reikia labai daug dirbti dėl tos meilės energijos – vergauti.

Vienintelis būdas išeiti iš šių įsitikinimų – sustoti, atsisukti į save ir pažvelgti į savo mažąjį vaiką. Atidžiai pažvelgus pamatyti, kad vidinis vaikas ir yra meilė. Prižiūrėti tą mažąjį vidinį vaiką yra gera ir malonu. Kuo daugiau dovanojame meilės vidiniam vaikui, tuo laimingesni tampame ir patys pajaučiame meilę.

Susijungus su savimi – nukrenta nuovargis.

Į asmeninę sesiją atėjusi moteris skundėsi, kad yra vieniša ir niekaip negalinti susirasti partnerio. Hipnozės metu pasąmonė sugrąžino ją į 5 metų mergaitę, kuomet ji buvo apleista ir neprižiūrėta. Vaikas paliktas vienas, neturintis kuom užsiimti, be jokio mokymo: kaip gyventi, su kuo draugauti ir bendrauti – nežinojo ką daryti. Todėl, mergaitė susikurdavo rūpesčių, kad jai būtų ką veikti. O kai vaikas atsidurdavo šalia suaugusiųjų, jie versdavo daug valgyti – per prievartą.

Taip susikūrė įsitikinimas: “Jeigu esu šalia žmonių – mane prievartauja, turiu daryti tai, ko nenoriu, patiriu prievartą būti šalia žmogaus. Jeigu esu viena – susirandu rūpesčių, užsiemimų, kad ir juntat vienišumą, bet užtat be niekieno prievartos”.

Moteris, kuri jautė nerimą, nusivylimą, savaitėmis praleisdavo buvimą lovoje, nieko nenorėdama – skundėsi depresija. Hipnozės metu pasąmonė ją nukėlė į vaikystės momenta, kuomet ji pajuto geliantį skausmą, kadangi jos mama žudėsi, ir ne kartą. Išsivystė beviltiškumas, nes kiekvieną kartą prireikus gelbėti mamą, mergaitė negalėjo nieko padaryti. Vaikui tai buvo per skaudu – kad jos gimdytoja norėdavo save sunaikinti. Tad beviltiškumas nugalėjo ir išjungė visus jausmus, viską, kas neša skausmą. Kad neišsigąsti, kai kiekviena kartą mama žudosi – nepriimti to kaip tikrovę. Atsitraukimas nuo visko, kas vyksta, nes tai yra per skaudu. Tai pir išsivystė depresija – atitolimas, nieko nenorėjimas.

Liga, kurios žmogus nesupranta ir nežino, kuomet pats ja serga – iki tol, kol nepasveiksta. Pasveikti nuo narcisizmos yra labai sudėtinga, delikatu ir įmanoma tik su hipnoze, sėkmės atveju.

Narcizas gali padaryti daugybė dalykų, norėdamas užvaldyti, turėti, pasisavinti kitą žmogų – trokšdamas valdžios. Liga ateina netyčia, nekaltai, bet dižiulių traumų pasekoje.

Pavyzdys: moteris paauglystėje patyrė situaciją, kuomet vos nepatyrė išprievartavimo. Tai virto didžiuliu šoku, trauma. Šis įvykis ir tapo narciziškumo sėkla. Moteris atrado žmogų, kuriam sumąstė sukelti (atkurti) panašią situaciją. Ji susirado partnerį, kuris buvo geraširdis, pasiduodantis, švelnus ir pasisavino jį ilgam laikui – apie 20 metų turėjo tarnauti tik jai. Jam pabandžius padaryti kažką kitaip, moteris tapdavo auka.

Tai yra viena aukščiausio lygio manipuliacija kitu žmogumi. Jis to negali suprasti, nes narcizas atrodo kaip auka, kurią  reikia gailėti. Tai neva kitas žmogus kaltas. Tokiu būdu auka (narcizas) visiškai užvaldo kitą žmogų, kuris tampa tarnu.

Santykiai su partneriu(e) nevyksta taip, kaip norėtusi.

Pavyzdys – moteris jautėsi esą aukos pozicijoje, kalta dėl visko. Kadangi agresyvus vyras viskuom kaltindavo. Pasąmonės paklausus, kur kaltės pradžia – ji grįžo į momentą, kai prieš 25 metus vyrui pažadėjo, kad visą savo gyvenimą darys taip, kaip vyras nori. Būtent taip moteris pametė savo gyvenimą.

Prieš asmeninę sesiją ji skundėsi, kad nebeturi savo gyvenimo ir negali daryti tai ko nori – pametus save. Hipnozės metu ji atsiėmė tą pažadą ir suprato, kad gyvenimas vis tiek priklauso jai. Laikas eina, tad jeigu ji neprisiims atsakomybės už savo gyvenimą, tai priklausomybė nuo kito žmogaus pavers nelaimingais ir ją, ir vyrą, ir vaikus.

Tokį pažadą atidavė kitam žmogui – pažadėjo savo gyvenimą, iš baimės likti viena. Kadangi vaikystėje buvo didelis atitrūkimas nuo mamos, tėvo. Ji nejautė, kad yra šeimos dalis. Dingo pasitikėjimas tiek savimi, tiek savo šeima. Moteriai atrodė, kad reikia ieškoti paramos išorėje. Būtent taip ir surado žmogų, kuriam galėjo pažadėti savo gyvenimą. Tai atnešė menkumo jausmą, aukos jausmą, kaltės jausmo – nebežinojo kaip išsivaduoti. Iki suvokimo, kad tai buvo tik pažadas.

Vaikai matydami, kaip tėvai pykstasi / smurto panaudojimą prieš partnerį, įsitikina, kad santykiai taip ir atrodo – tai yra normalu. Meilė, atrodo, turi būti su kančia. Tad suaugus, žmonės susikuria santykius, būtent tokius, kokius matė vaikystėje – tėvų kopijas.

Žmogus intuityviai vis tiek suvokia, kad meilė nėra pyktis, agresija, žeminimai. Todėl, atsiranda noras pabėgti, o tai pasireiškia depresija, nerimu. Žmogus pasirenka visiškai nieko nejausti – atsisako dalyvauti.

Išeitis – perregistruoti įsitikinimus apie santykius tarp vyro ir moters. Kad meilė yra taika, pagarba, sutarimas, švelnumas. Būtent tai yra apie santykius, ne agresija, pykčiai, žeminimas. Suvokus tai, žmogus išeina iš depresijos. Jis pasirenka visiškai kitokias galimybes. Būtent hipnozėje pajutus ir pamačius tas galimybes, žmogus labai lengvai pasirenka vėl jausti. Atsiranda suvokimas, kad nebūtina kopijuoti santykių pagal tai, ką matė ir išmoko vaikystėje. Pasikeitus požiūriui, koks partneris turi būti, iškarto susirandamas pozityvus partneris, su kuriuo iš tikrųjų įmanoma turėti taiką bei meilę.

Kaip ir kodėl žmonės įklimpsta į skolas?

Ta pusė, kuri pradeda skolinti kitiems, pasitikint jais – ištikrųjų papildo savo ego. Kuomet žmogus skolina, jis pasijaučia didesnis už kitus. Reiškias, tas kuris paprašė pasiskolinti yra mažesnis, tad tas kuris skolina yra neva didesnis. Tad jeigu skolintojo savivertė yra maža – skolindamas, kad ir paskutinius pinigus, jis jaučiasi, kad nusiperka meilę, statusą, ego. Skolinimas pasidaro malonus. Dažniausia tokios skolos yra neatiduodamos, nes jos būna neadekvačios. Visiems priskolindamas, žmogus net gi pats pasiskolina iš kitų, kad galėtų toliau skolinti – perskolina. Taip susikuriama stresinė situacija, kurioje dalyvauja dideli pinigai.

Pasąmonės paklausus, kodėl skolinama, moteris grįžo į vaikystės momenta, kuomet buvo nepritapusi ir jautėsi vieniša. Tuo metu paskolindama kažką kitam, ji pasijautė nusipirkusi pritapimo vietą. Mergaitė pasijautė didesnė ir taip priėjo prie gailesčio – gailėti kitų.

Dalintis tuom, ką turi, gailintis kitų yra absoliutus ego papildymas. Gailestis atsiranda tuomet, kai žmogus junta mažą savivertę ir ją reikia pakelti. Nepakankamumo jausmas. Savivertę prikelti – gailima kitų: draugų, artimųjų. Atsiradus gailesčiui žmogus pasijaučia viršesnis. Skolinimas kitam tampa nenuoširdus, nenuolankus – papildomas ego.

Taip moteris buvo praradusi milijonus pinigų – paskolinus kitiems, tik tam, kad nupirkti savo savivertę ir pakelti savo ego. Galima daug sumokėti, bet nusipirkti nėra įmanoma. Padeda tik nuoširdumas ir tikrumas, atvėrimas teisybės, suvokimas, kad esi pakankamas toks, koks esi.

Išlaidavimas, pinigų atsikratymas. Žmogus skundėsi, kad kiek pinigų beateina, jie vis tiek labai greitai išeina. Kažkas nutinka ir pinigai išeina. Hipnotinėje būsenoje paprašėme pasąmonės parodyti, kur tai susikūrė – pasąmonė parodė, kad jau 5-erių metukų vaikas įtikėjo, kad pinigai yra problema. Jeigu nenusipirkdavo maisto mokykloje, gaudavo barti nuo mamos. Taip įsitikino, kad pinigais reikia atsikratyti, juos išleisti ar atiduoti, kuo greičiau, kad tik nebūtų problemos. Kai pinigai išeina, pajuntama ramybė.

Šį įsitikinimą, kuris nėra tiesa, nešiojosi vyras, daugybė – dešimtimis metų. Tik suvokus, kad pinigai nėra problema ir panaikinus šį įsitikinimą – „pinigai išeina“ problema dingsta. Suvokimas, kur problema yra ir kodėl, yra pati didžiausia jėga – tik tada ateina išsilaisvinimas.

Kai ateina pinigai, norisi kuo skubiau juos išleisti. Didžiulis nepasitikėjimas savimi, tad vienintelis pasitenkinimas, vertumo jausmas juntamas, kai išlaidaujama.

Paklausta moteris, kodėl taip elgiasi, per hipnozę grįžta į 3-ejų metų vaiką ir niekaip nesupranta, kodėl jos tėvai geria, kodėl jie gyvena skurdžiai. Tuomet įsitikinama, kad laimė pajuntama tik tada, kai visko prisiperkama ko trūko vaikystėje. Moteris prisiminė, kad mokykloje (6 metai) draugė turėjo gražius batus ir tai prilygo laimės įrodymui. Todėl vienintelis įsitikinimas iš vaikystės gero gyvenimo tema, kad laimė yra lygu įsigijimui daiktų.

Žmogaus vaikystės įsitikinimai: kuomet jis buvo matomas aplinkoje, gal kitiems, gal jam pačiam / didelis vargas / labai baisus varganas gyvenimas, keliantis neviltį, nereikalingumo jausmus – tuštuma, skurdas.

Susikurė jausmas, kad reikia sunkiai dirbti, net ir aukojant save, bet niekada nebūti vargšu. Tai sukurė ribas ir baimę. Taip pasireiškia mėšlungis ir sukūriamas sunkumas, sunkūs darbai, pastangos, savęs ir sveikatos aukojimas.

Kita vertus, turto riba yra ta, kad jei esi turtingas – (įsitikinimai) tai vėlgi pavojinga, nes galima patirti vagystę, ar net žudymą dėl turto. Baisu, kad aplankys mirtis, jei būsi turtingas.

Tad žmogus pasirenka viduriniąją klasę. Tam, kad nebūtų skurde, bet ir nebūtų turtingas. Iš baimės atsisakoma galimybių, sėkmės. Turtas nepriimamas, nes tai neva pavojinga. O baimė būti neturtingam kenkia net sveikatai ir savijautai, nes yra įsitvirtinęs įsitikinimas, kad reikia sunkiai dirbti.

Atrodo, viskas padaryta, kad turėtų tik sektis. Karjera kyla, teisingi žmonės supa aplink, bet ka-kodėl vis tiek užstringama ir niekaip nevyksta tai, kas trokštama. Sėkmės stabdis – niekaip nesiseka.

Žmogaus pasąmonės, atėjusio į asmeninę sesiją, paklausėme: kur yra stabdžio šaknis? Moteris papuolė tiesiai į vaikystę, kuomet jos mama turėjo mažai pinigų ir negalėjo nupirkti to, ko norėjo mergaitė. Pavyzdžiui – apsilankyti kavinėje ir atsigerti kakavos. Vaikas, išgirdęs mamos žodžius: “mes neturime pinigų nieko daugiau nusipirkti”, įsirašė tai visam gyvenimui. Ji suprato, kad geriau net neprašyti, nes mama jautėsi nepatogiai. Įsitikinama, kad negalima prašyti ir jos norai negali būti išpildyti. Su tokiu įsitikinimu ir gyveno visą gyvenimą.

Visatos dėsnis – kuom tiki, tas ir atsitinka. Tad būtent tas ir įvyko – moteriai nieko negalėjo atsitikti gero, kadangi buvo tikima kitaip.

Žmogui, kuris gyvena su priklausomybe, gali padėti artimieji. Norint padėti svarbu tai daryti su supratimu ir meile, neakcentuoti, kad vėl nepavyko įveikti priklausomybės. 

Žmogus pats žino, ką daro blogai, jam nereikia to priminti. Tokie akcentai nepadeda, o kaip tik dar labiau pagilina problemą ir kenkia tiek tam, kuriam norisi padėti, tiek patiems padedantiesiems.

Šiuo atveju padedantysis jaučiasi pranašesnis ir geresnis už tą, kuris serga. Taip dar labiau sustiprina savo ego, dėka jaučiamo pranašumo. Tas, kuriam norisi padėti, krenta dar labiau žemyn.

Jeigu trikdo artimo žmogaus žalingas įprotis, tai reiškia, kad jūs turite išmokti pamoką. Ypač peržiūrėti ego savyje ir tai, kokius žalingus įpročius savyje turite. 

Pagrindinis vaistas padėti sau išsilaisvinti iš žalingų įpročių – meilė sau.

Priklausomybė nuo kito žmogaus, partnerio atsiranda ne per vienerius metus. Tai užauginama jau nuo pat vaikystės: su pavyzdžiais, kas buvo matoma aplinkoje, kaip elgėsi tėvai.

Vaikas, įsitikindamas, kad normalus jis nėra įdomus – nusprendžia, kad jis turi būti kitoks, kad sulauktų dėmesio, žvilgsnių. Kitu atveju juntamas didelis skausmas ir vienišumas. Atrodo, tik būnant žvaigžde – ne savimi, bet kažkuom kitu, super ypatingu – sudominama ir priverčiama žmones žiūrėti.

Taip pat, vyrauja ir paperkama partnerio meilė. Dažniausia tai pasiturintys žmonės, kurie gali “nusipirkti” žmogų, kad jis būtų šalia. Manipuliacija kitu – kitas jaučia, kad gali gauti viską. Kontrolė išlieka pas tą žmogų, kuris turi pinigų, kuris perka šalia esantį partnerį. Kontrolė – tam, kad nebūtų skausmo. Nepasitikėjimas žmonėmis, kurio niekada nebuvo vaikystėje, tad nėra ir žmogui suaugus. Tad paprasčiau meilę yra neva nupirkti, sumanipuliuoti ir kontroliuoti.

Kita medalio pusė – didžiulė priklausomybė nuo to žmogaus. Ir jeigu paperkamas partneris nusisuktų, nebebūtų šalia, tai sugniuždytų pirmąjį žmogų, kuris perka meilę, nes net pinigai nebepadėtų. Tai yra vieniši žmonės, kuriems reikia meilės, dėmesio. Pavyzdys – Marilyn Monroe arba Robas Wiliamsas, kurie buvo labai vieniši, tad nusprendė tapti žvaigždėmis ir tokiu būdu, būti mylimi visais įmanomais būdais, viso pasaulio.

Tokiu atveju atsiranda didžiulė priklausomybė nuo artimų žmonių, kurie turi duoti meilę, kuri yra nupirkta. Atrodo, jie viską turi: šeimą, partnerį, turtus, populiarumą. Tačiau tokie asmenys – žvaigždės yra labai nelaimingi. Buvimas žvaigdže sukuriamas dėl meilės nepakankamumo, vidinės tuštumos. Kai meilės nepakanka, jos iš visų prašoma arba reikalaujama, tačiau niekada nepakankama, nes vis reikia daugiau ir daugiau. Be galo.

Kreipėsi žmogus priklausomybės alkoholiui tema. Nesuprato kas vyksta, todėl pirmiausia kreipėsi į gydytojus, kurie deja, nerado priežasties ir negalėjo padėti. Taip pat, moteris abejojo dėl santykių su vyru – kėlė klausimus, ar reikėtų skirtis, ar reikėtų dar pakentėti ir jam įtikti. Jos prašymas – suharmonizuoti ją.

Jos protas yra itin aktyvus, todėl ji labai daug kartų vartojo žodį: galvoja (proto darbas). Paaiškėjo, kad konflikto su savimi priežastis – sprendimas, kad reikia įtikti, paklusti, nes jeigu to nedarys, kils konfliktas su mama. Sprendimą priėmė pati, kai buvo 3-4 metų amžiaus ir šiuo sprendimu pakeitė Visatos dėsnį – pirmiausia aš, o po to visi kiti. Pakeitė į – pirma visi kiti, o paskui aš…

Nuo tada iki dabar (55-erius metus) ji gyveno su sprendimu, jog turi įtikti visiems – kiekvienam sutiktam žmogui. Kol stengėsi įtikti kitiems, tol nebeliko laiko sau pačiai. To pasekmė – priklausomybės, ligos, nerimas, konfliktas su savim.

Visatos dėsnis:

1. Šviesa, šaltinis, Dievas.
2. Širdies plakimas.
3. Aš esu.

Todėl asmeninėje hipnozėje pabrėžiama, kad visko pradžia yra Dievas, o Žemė – materija – širdis. Pradėjus nuo savęs – nuo savo širdies, įsivyrauja harmonija.

Asmeninės hipnozės metu žmogus turėjo pakeisti esamą savo įsitikinimą į Visatos dėsnį – pirma aš, antra aš, trečia aš, visas pasaulis yra iš mano centro į išorę, o ne atvirkščiai.

Tai atlikęs žmogus susiharmonizavo. Iš hipnozės grįžo šviesus, tiesoje ir aiškume su savimi, tiesia nugara. Taip pat, įgavo atsakymus į klausimus, dėl santykių su vyru – ji yra laimingiausia tada, kai rūpinasi savimi, kai myli save. Kai ji jaučiasi laiminga, tada ir pasaulis aplink ją yra laimingas.

Kokiu būdu žmonės tampa priklausomi nuo alkoholio? Dažnai, žmonės, kurie vartoja alkoholį, teigia, kad tokiu būdu jie gali užsimiršti. Tačiau šiame pavyzdyje  – šeimyniškas žmogus, nori prisiminti kiekvieną akimirką, vaikų augimą. Dėl patiriamo streso darbe, norėdamas jį nuslopinti, pradėjo vartoti alkoholį.

Alkoholį vartojantys žmonės susikuria kitą, iliuzinį pasaulį, kuriame jaučiasi geriau, suprasti. Būdami jame jie išgyvena pauzę tikrąjame, realiame gyvenime.

Taip pat, iš aplinkos juntamas ypač “švelnus” spaudimas vartoti alkoholį, kuris būdingas švenčių metu, pakeliantis nuotaiką, nuvea sukeliantis džiaugsmą. Poveikį sustiprina vis dar rodomos reklamos, kuriose teigiama, jog alkoholiniai gėrimai yra taurūs, jie – džiaugsmas.

Žmogus, matęs tokias televizijos reklamas bei besinešantis programas iš kartos į kartą, nesąmoningai prisimena, kad šventėje turi būti šampano, kad švęsti būtina su alkoholiu, ypač tada, kai nutinka kažkas gero. Todėl, sunkioje situacijoje esantis žmogus, pasąmoniniu lygmeniu prisimena, kad alkoholis yra vaistas, kuris suteikia džiaugsmą, šventę, euforiją, pilnatvę.

Alkoholis nėra taurus gėrimas, jis yra nuodas, nepriklausomai nuo suvartojamo kiekio. Jis naudingas dezinfekuojant žaizdas, gaminant vaistus. Kūnui alkoholis nesuteikia džiaugsmo. Jeigu žmogaus kūnas galėtų kalbėti, pasakytų mums, kaip jam yra bloga, vartojant alkoholį bei kaip stipriai jo nenori. Kūnas parodo, kad yra blogai, kai vartojamas alkoholis.

Vanduo – ypač taurus gėrimas iš kurio mes esame sudaryti.

Asmeninės hipnozės sesijos metu žmogaus paklausus kada pirmą kartą jis vartojo alkoholį, jis prisiminė, kad būdamas 16-iolikos metų. Su draugais ėjo smagiai praleisti laiko, atsipalaiduoti, užsimiršti. Paklausus ką būtent norėjo užmiršti, atsakė, jog jautėsi vienišas dėl to, kad nebuvo tėvų šalia, nes jie daug dirbo. Paaugliai dažnai galvoja, kad tokius dalykus pamiršti gali vartodami alkoholį. Alkoholis jauno žmogaus gyvenime atsiranda visiškai nekaltai.

Esant stipriam alkoholio poreikiui, reikia stebėti save, stebėti ką norisi pamiršti ir klausti savęs – ar tai yra tiesa. Dažniausiai, žmogus kaip tik nori prisiminti kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Bet kai serga siela, kuri užkrėsta baimėmis, neapykanta, nuoskaudomis, pykčiu, neviltimi, alkoholis veikia kaip anestetikas. Todėl žmonės bent trumpam nori pabėgti nuo sunkių dalykų.

Alkoholis sergančios sielos negydo. Jis tik ją nuskausmina ribotai akimirkai, kaip anestetikas.

Alkoholizmas yra perduodamas iš kartos į kartą. Aplinkos palaikomas, nes skatinama vartoti, ypač per šventes, svarbias dienas. Tai yra didžiulė ne meilė sau, savęs nuodijimas, baisi liga ne tik pačiam sergančiajam, bet ir šeimai, artimiesiems.

Norint išgydyti alkoholizmą, būtina surasti būtent tai, kokia programa perduota vaikystėje yra ir ją visiškai sunaikinti, ištrinti negrįžtamai. Tai padarius, į tą vietą įdiegti norimus gražius, sveikus įpročius.

Didžiulis nusivylimas vaikystėje – bendros kalbos nebuvimas su tėvais ir nesupratimas vieni kitų. Atrodo, vienintelis, kas suprato buvo alkoholis. Iliuzija, kad atpalaiduoja, kadangi neverta ir nesmerkia. Tad tik su alkoholiu atrodė, kad viskas bus gerai, pavyks nuversti kalnus. Didžiulis nusivylimas.

Hipnozės metu pasąmonės paklausėme: „Kas kūnui atsitinka, kuomet į jį pilamas alkoholis? Ar kūnas tikrai atsipalaiduoja?“. Atsakymas – kūnas verkia ir šaukia, kad jam labai nepatinka alkoholis. Smegenys tuo metu subliūkšta, atsijunginėja. Tai yra absoliutus kūno žudimas. Gali atrodyti, kad kūnas atsipalaiduoja, kadangi jis netenka jėgų išlikti normalios būsenos stadijoje.

Pavyzdys. Moteris vaikystėje negalėjo būti savimi. Jos tėvas buvo labai griežtas ir bausdavo ją už klaidas – uždarydavo vieną kambaryje ir atskirdavo nuo visų. Vaikui pati didžiausia bausmė yra atstumimas. Pasaulyje didžiausia baimė yra atstumimas – vienatvė. Moteris vaikystėje būdavo atstumta, jeigu ji neatlikdavo kažko taip, kaip tėvas tiksliai norėdavo. Išsiugdė baimė neįtikti, nepritapti. O viduje išliko didžiulis pyktis, kad ji negali būti savimi.

Skausmas, pyktis, demotyvacija – norisi tai pamiršti, nejausti. Rasti būdą, kaip išeiti iš tokios baisios būsenos. Mergaitė nuo mažens atrado alkoholį, kuris atrodo pralinksmina. Taip susikūrė naujas įsitikinimas, kad alkoholis atpalaiduoja ir ji yra tarp žmonių, kurie linksminasi – ji nėra atskirta, jos niekas nebaudžia, jai gera. Su įsitikinimu, kad alkoholis atpalaiduoja, moteris gyveno 25-erius metus. Tai pavirto stipria priklausomybe.

Pasąmonės paklausėme, kaip iš tikrųjų jaučiasi kūnas, kai jis atsipalaiduoja. Moteris iš karto atsirado prie jūros, gryname ore, šviesoje ir šilumoje. Tai ir yra tikrasis atsipalaidavimas, tikra meilė sau. Kūnas dėkoja.

Įsitikinimas, kad alkoholis atpalaiduoja yra klasikinis pavyzdys. Žmogui tereikia suvokti, kad tai iliuzija. Tai tik atrodo, kaip atsipalaidavimas – tikroje tiesoje tai yra absoliutus melas. Kai žmogus suvokia tikrąją tiesą, atsiveria akys ir jis pabunda. Priklausomybė dingsta.

Tikrasis atsipalaidavimas

Alkoholio priklausomybė yra įsidiegiama kitaip. Visiems atrodo, kad alkoholis atpalaiduoja ir neša džiaugsmą. Vaikas stebėdamas aplinką, mato kaip šeima, tėvai, seneliai vartodami alkoholį atsipalaiduoja. Tuo įsitikinama 1000%. Kai kažkas nesiseka ar vyksta didelis stresas, alkoholis neva atpalaiduoja. Kai vyksta šventė, džiaugsmas – alkoholis atpalaiduoja. Įsitikinimas, kad alkoholis atpalaiduoja užvaldo žmogų. Žmogus įsivaizduoja, kad alkoholis reikalingas, nes kitaip jis neatsipalaiduos.

Pavyzdys. Rimtas vyras su priklausomybe alkoholiui. Mes paklausėme pasąmonės: ką reiškia tikrasis atsipalaidavimas, kaip jis atrodo? Juk kūnas praneša, kad vartojant alkoholį – pilant nuodus į save, vyksta ne atsipalaidavimo procesas, o vyksta mirimo, atsijungimo procesas. Vyksta destrukcija, kuri dažnai sumaišoma su atsipalaidavimu. Kūnas pradeda elgtis nekontroliuojančiai – svyruojančiai, bet tai nėra atsipalaidavimas. Kūnas yra nuodijamas ir jam yra blogai, todėl jis taip ir elgiasi. Ne iš džiaugsmo. Jeigu kūno paklaustume, kaip jis jaučiasi, kai į jį pilami nuodai – alkoholis, jis atsakytų (kaip yra daug kartų parodęs) kad jo nekenčia.

Tad grįžtame prie klausimo – kas yra tikrasis atsipalaidavimas? Pasąmonė vyrą nunešė į vietą, kurioje buvo pirtis. Vyras gulėjo atsipalaidavęs: yra šilta, gera. Kūnas jaučiasi maloniai, protas yra švarus, blaiviai mąstantis. Sveikata gerėja ir eina į pozityvinę pusę – į pliusą.

“Noriu malonumo bet kokia kaina!”

Kaina kieno? Kūno, skausmo, nemalonumo kūnui, bet tuo pačiu metu ir smagumo. Kontra-situacija – smagu, bet taip pat nemalonu kūnui.

Tokį jausmą žmogus patyrė būdamas vaiku, su tėvu, jam svarbiu žmogumi. Nesvarbu, kad skaudėjo, kūnui nebuvo malonu, bet jautė tėvišką dėmesį, meilę, o tai svarbiausia.

Tad tam, kad vėl pavyktų pajusti tėvišką meilę, vaikas atrado atitikmenį – šokoladą. Smagu jo prisivalgyti, persivalgyti ir nesvarbu, kad kūnui nepatinka, negera, bet juk tėviška meilė yra daug daugiau, negu meilė sau, savo kūnui.

Todėl visų priklausomybių priežastis yra trūkumas meilės, šiuo atveju – tėviškos meilės. Apgaulė, iliuzija: jei pakentės, tai gaus meilės daugiau.

Bet turime suvokti, kad tėviška meilė / mamos meilė yra mūsų širdyse. Tai žmogaus pradas – dviejų žmonių meilė. Ji jau yra, telieka prisiminti ir pajausti ją. Tėvai tikrai nenorėtų, kad vaikas skaudintų ir kankintų save, dėl jų meilės. Tai yra didžiulis susimaišymas. Todėl maisto niekada nepakanka meilės trūkumo užkimšimui.

Kai norisi būtent šokolado – tai tėviškos, vyriškos meilės trūkumas.

Panašiai kaip ir kitos priklausomybės, ši priklausomybė atsiranda tada, kai žmogus nori užsimiršti ten, kur esą. Juntamas vienišumas. Tad tai tampa dideliu anestetiku, kuris sumažina pasaulio jautrumą: atsiranda apatiškumas, sulėtinamas protas. Taip skausmas sumažėja. Tuo pačiu, sumažėja ir minčių dėstymas, išraiška, nutolsta sėkmė. Įeinama į pauzę. Žmogui tai tampa momentiniu išsigelbėjimu  iš didžiulio skausmo ir vienišumo. Išsivysto įprotis – priklausomybė. Tačiau skausmas nėra išraunamas iš pačios šaknies, jis visada yra kažkur giliai. Tam, kad nejausti skaudžios aplinkos (kaip vaistų vartojimas) – pasiimama marichuana, kuri “nuskausmina”.

Kažkuriuo momentu vaikystėje, žmogus nusprendžia, kad negali būti savimi, nes jei būtų savimi, labai skaudėtų. Taip jis atlieka darbus, mokosi per prievartą, nenorėdamas, tad pasijaučia ne savimi. Viskas atliekama tik dėl to, kad kažkas kitas to norėjo.

Kol žmogus stengiasi ne iš vidinės aistros – tikros jėgos būnant savimi, tol žmogus bus pavargęs, jam kils apatija. Taip yra dėl to, kad trūksta pripažinimo, vyrauja įsitikinimas, kad viskas, kas daroma yra vis tiek blogai. Kyla didžiulė demotyvacija, nes nebėra aistros kažką daryti, atiduota atsakomybė kitam asmeniui.

Žmogus atidėlioja darbus, kadangi įsitikinęs, kad atlikus darbą jam skaudės. Darymas = skausmas. Atranda pabėgimą nuo darbų atlikimo – televizorių. Žiūrėdamas televizorių žmogus yra tarsi socialinėje erdvėje, tačiau jam pačiam nereikia nieko daryti, todėl nepatiria skausmo.

Žmogus atidėlioja skausmą ir naudoja prievartą prieš save tam, kad kažką kitas padarytų, atliktų.

Dažniausiai, tai atsitinka vaikams, kurių tėvai visada stebėjo pažymius, priekaištavo dėl jų, vertino juos fokusuodamiesi į negatyvą – kokį blogą pažimį gavai (kad ir koks aukštas pažymys bebūtų, jis vis tiek netinkamas). Taip pat, šaipymasis iš vaiko, didžiulė kritika jo atžvilgiu. Vaikas pameta savyje pasitikėjimą savimi ir nustoja kažką daryti, nes vis tiek bus blogai.

Vaikas susikuria tokį didelį skausmą (nesinori nieko daryti, nesinori būti), kad atidėliojimas tampa gyvybiškai svarbus. Taip nutinka todėl, kad patys artimiausi žmonės – tėvai, kritikuoja jį. Taip pat, vaikas įtiki, kad reikia save spausti, nes tėvai jį spaudžia. Nusprendžia, kad šiame pasaulyje kažką darant reikia save spausti, viską daryti per prievartą, būti savimi yra blogai ir pavojinga, judėjimas pirmyn – per prievartą.

Žmogus lieka su šiais įsitikinimais, su jais eina per gyvenimą ir pastebi, kad atsiranda apatija, visiška demotyvacija kažką daryti.

Kitas pavyzdys. Moteris jaučia didelį nenorą daryti, vienišumą. Paklausus iš kur kilo apatija, ji atsakė, kad jaučiasi labai nesuprasta, todėl nusprendė, kad negali būti savimi. Jai norisi atsitraukti, nes viskas skaudina. Moteris nebepakelia to skausmo, gyvenimas tampa nemielas. Gyvybiškai svarbu atsitraukti. Lengviausias būdas tai padaryti yra televizorius, nes ten neskauda.

Tokiais atvejais svarbu suprasti, kad visi gimėme pakankami, gimėme būti savimi. Rekomenduojama klausytis hipnozės „Meilė sau / aš esu pakankama(s)“.

TV žiūrėjimo, scrolinimo ar Netflix (serialų) priklausomybė – didžiulis vienišumas. Žmogus vaikystėje pasijuto absoliučiai vienišas, paliktas, nereikalingas, numestas.

Ant vaiko užkraunama daug atsakomybių: reikia daug mokytis, pačiam viską pasidaryti. Kai tėvai daug dirba ar išvažiuoja į keliones, paliekant vaikus vakare ar ryte vienus, patiems susiruošti į mokyklą – vaikas turi tapti savarankišku.

Galbūt vaikas ir atrodo savarankišku, tačiau 8-12 metų vaikui vis tiek reikalinga suaugusiojo pagalba. Kadangi jis nesugebės palaikyti savarankiškumo konstantos. Jis gali padaryti namų darbus, atlikti užduotį namuose, nueiti savarankiškai miegoti – bet uždedama didžiulė atsakomybė. Vaikas ją nešasi ir jeigu nėra šalia palaikymo, priežiūros iš suaugusio žmogaus, kuris pasako: “viskas su tavimi gerai – you got it”, vaikui viskas tiesiog sprogsta.

Jis netikėtai gali atsidurti tokioje būsenoje – nieko nežinau, nieko nenoriu. Perpildyta didelė atsakomybė sprogsta ir vaikas sustoja ir nieko nebenori. Lieka 0. Depresijos forma. Tad vienintelė paguoda, kuomet vaikas su didžiule atsakomybe, gali nebesijausti vienišu – su televizoriumi, serialais, Netflixu. Taip jis susidraugauja su veikėjais, įsijaučia į serialo gyvenimus. Taip žmogus gali sėdėti prie ekrano paromis, įsijaučiant į kitus pasaulius. Kadangi įsitikinta, kad šis pasaulis yra skausmingas, vienišas ir su didžiule atsakomybe.

Tėvams – stebėkite savo vaikus, neperkraukite didžiulia atsakomybe. O jeigu skiriate atsakomybę – būkite šalia ir prižiūrėkite, kad vaikas tikrai sugebėtų, atliktų ir pasitikėtų savimi. Kitu atveju, gali įvykti vidinis sprogimas – įkristi į depresiją: nebesimokyti, nieko nedaryti šiame pasaulyje, atsisakyti būties čia.

Priklausomybė azartiniams žaidimams atsiranda iš visiško nusivylimo. Praradimai įvyksta daug anksčiau – ar prarastas darbas, ar prarastas mylimas asmuo. Prarasta kažkas labai svarbaus, tad savęs paguodimui ieškomas laimėjimas – pagėrėjimas, kad ir trumpalaikis. Todėl laimint loterijoje arba azartiniuose lošimuose pajuntama euforija.

Euforija ateina staiga. Stipri, didelė euforija – geras geras jausmas. Tiesa ta, kad juntami dvigubi jausmai: euforija arba nusivylimas.

Kaip pasąmonėje atrodo euforija laimėjus? Tai yra kibirkštis – tokia, kokią matome bandant uždegti žiebtuvėlį. Spaudžiant matome kibirkštį, bet liepsna neužsidega. Euforija tokia ir yra – momentinė. Kaip įsižiebia, taip staigiai ir užgęsta. Pasekoje pajuntamas visiškas nusivylimas: liūdesys, pyktis, keiksmai, baimė, savęs pliekimas. Žmogus praranda sąvastį, atsiranda noras meluoti, tikros tiesos neigimas.

Ieškoma euforija, o gaunama kibirkštis, kuri niekada neužsidega. Kontrastų žaidimas, kuris ir palaiko žmogaus norą žaisti toliau azartinius žaidimus, lošti.

Pavyzdys. 28-erių metų vyras, su didžiuliu nusivylimu, melavo ne tik aplinkiniams, bet ir sau pačiam. Buvo sunku atskirti, kur yra tiesa, o kur yra melas.  Tad paklausus pasąmonės, kas iš tikrųjų yra euforija, vyras sugrįžo į momentą, kuomet įgijo apdovanojimą, diplomą, atliko didelį darbą. Tuo metu jis jautė didžiulę euforiją, pasitenkinimą, pasididžiavimą savimi. Vyras jautė pilną, tikrą euforiją – visame kūne. Tokią, lyg paspaudus ir uždegant žiebtuvėlį – degant liepsnai.

Visi žaidimai, tiek azartiniai, tiek kompiuteriniai yra susiję su netikra euforija, netikru ir momentiniu pasitenkinimu – čia yra, čia jo nėra.

Į azartinius žaidimus pastumėja netektys, įvykusi neteisybė. Galbūt išėjimas iš darbo ar neteisingas apkaltinimas, kaip pavyzdys. Žmogus pradeda meluoti, nes patiria neteisybę į save, tad atgal į išorę pasireiškia su neteisybe. Meluojama apie darbus, savo būvį, finansus. O kad išsikapstyti iš to melo, reikalingas dar didesnis melas. Tad einama žaisti azartinių žaidimų ir lošti, kad gauti pinigų staiga, momentaliai. Tai atrodo gera išeitis, būnant tame melo debesy ir sunku pamatyti kitaip. Lengviausias būdas yra pasinerti į savo pasąmonę, hipnozės būdu ir suvokti tikrąją tiesą. Taip išeinama iš melo, iliuzijų, netikros euforijos – į tikrovę. Iš dramatiško filmo įžengiama į tikrąjį gyvenimą. Taip išeinama iš priklausomybių.

Tai ŽINOMA erdvė, pilnai KONTROLIUOJAMA.

Žmogus sako: “Aš noriu STENGTIS mokytis, sužinoti daugiau, vystytis, progresuoti, evoliucionuoti…Bet į ATEITĮ.”

Susikurtos iliuzijos atidėliojimui – progresavimui reikia stengtis ir tai neva sunku, nes kiek nbesistengiant, to nepakanka. (Kaip anksčiau minėjau, žodžio stengtis reikšmė pasąmonėje reiškia – daryti nieko). Ir tai įveda į kampą, nes nieko nedarant, nieko ir neišeina.

Taip pat įsitikinta, kad žinoma erdvė, kurią žmogus kontroliuoja yra kompiuteriniai žaidimai. Ten viskas aišku, malonu, gera, nes yra žinoma.

Tačiau progresas vyksta tada, kai einama į nežinomas erdves. Kai yra žingeidu, kai norisi sužinoti naują. Tikrasis džiaugsmas atsiranda tada, kai išmokstama, sužinoma, įveikiama nauja kliūtis – tada ir pasitikėjimas auga, tikrasis pasitenkinimas, pasididžiavimas savimi.

Protas sukurtas tam, kad mus apsaugotų, todėl vis prilaiko žinomoje erdvėje. Bet norint augti, progresuoti, patirti tikrą džiaugsmą, laimę, pasitenkinimą – Mes turime būti daugiau negu PROTAS.

Pasąmonės lygmenyje manoma, kad tai šaunu. Pavyzdžiui – seniau rūkyti buvo madinga ir tai neva suteikdavo žavesio – būti „kietam“. Todėl rūkyti rinkdavosi paaugliai ir net vaikai. Žinanti, kad tai žalinga ir 10, ir 20, ir 30 metų – vis tiek rūkoma. Pasąmonė užstrigo, būtent šiame įsitikinime „rūkyti yra šaunu“.

Tai gali būti ir 3 vaikų mama, kuri slapstosi rūkydama, kad nerodyti blogo pavyzdžio. Jos pasąmonėje įrašytas įsitikinimas, kad tai „kieta“. Jos pasąmonė tuo šventai tiki.

Kitas dalykas – noras kam nors priklausyti, būti susijusiam, nebūti atskirtam. Paauglys buvo įsitikinęs, kad būti bendruomenėje – nesvarbu, ar ji nuodijo kūną, ar ne, yra geriau, nei būti vienam visiškoje kančioje.

Tai proto pagalba išliekant gyvam. Apsauga nuo vienatvės ir gal net mirties. Šis įsitikinimas tęsiasi dešimtmečius. Todėl žmogus sako: „Kai sergu, einu rūkyti“. Einama pas savo ištikimą draugą, pabūti su bendruomene, nesijausti vienišu.

Vaikai norėdami susitapatinti su tėvais ir matydami juos rūkančius, įsitikina, kad jeigu elgsis kaip suaugusieji elgiasi, jie ir patys taps suaugę. Tačiau, tapus priklausomu nuo rūkymo, paauglys taip pat įsitikina, kad tai atpalaiduoja – palengvėja, pagerėja.

Pasąmonės paklausus, hipnotinėje būsenoje, ar tikrai kūnui yra geriau ir jis atsipalaiduoja, kūnas atsako, kad iš tikrųjų širdis yra permušama, juntamas didelis stresas, kūnas aptirpsta. Berūkant kūnas patiria stresą.

Kai žmogus atranda tuos vaikystės, paauglystės įsitikinimus – juos galima tiesiog ištrinti ir išvalyti, supratus, kad rūkymas nėra apie atsipalaidavimą.

Rūkymas taip pat susijęs su draugo sąvoka – vienišumo nejutimu, pritapimu. Rūkymas suformavo didelę rūkančiųjų bendruomenę, tad žmogus besijausdamas vienišas, berūkant atranda kam galėtų priklausyti ir pritapti. Suvokus, kad šiai bendrijai nereikia pritapti, rūkymo atsisakyti tampa lengva.

Tiesa ta, kad rūkymas sukelia stresą, prižiūrint pakankamą cigarečių kiekį – kad tik nepritrūktų. Įveda į vergystę.

Tik atrodo, kad atpalaiduoja, nes veiksme yra gilesnis kvėpavimas. O tiesa ta, kad ne cigaretės atpalaiduoja, o kvėpavimas. Rūkymas yra nemeilė sau, nes kiekvieną dieną, po truputį žmogus save naikina, apsimeta, kad tai kažkas gero.

Lengvas noras dingsta, kai tikroji tiesa pamatoma, pajuntama, o tai lengviausia padaryti su hipnoze.

Kvėpavimas rodo balansą su savimi ir aplinka. Pilnai gyventi –  pilnais plaučiais įkvėpti. Nepriėmimas dovanų. Tai, kas duodama iš aplinkos. Taip laužomas pagrindinis Visatos dėsnis: imti ir duoti, įkvėpti ir iškvėpti.

Vėžys išsivysto tuomet, kai viduje susikaupia daug pykčio ir atsiranda didelė nuoskauda. Pavyzdys: hipnozėje paklausus moters, kodėl atsirado ši liga, ji grįžo į prisiminimus – kai tėvas mušdavo tiek mamą, tiek ją pačią. Taip pat, kuomet ir mama mušdavo ją būnant vaiku. Moteris – mergaitė jautėsi praradusi orumą. Ypatingai skaudus atsiminimas – mama trenkė per veidą, kai moteris buvo 15 metų. Visi šie atsiminimai išvystė didžiulį nepasitenkinimą ir pyktį. Suaugus ir toliau vyko panašūs įvykiai – vyro mušimas, situacija vos netapus išprievartautai… Visada buvo jaučiamas pažemintas orumas, tad taip išsivystė ir vėžinės ląstelės.

Piktybinis auglys – vienatvė, atitrūkimas ir nerūpestingumas / noras sukurti nerimą, jaustis laimingesniam. Tam ir kuriamas rūpestis pavadinimu – vėžys. Taip juntama pilnatvė, nes dabar (atsiradus ligai) yra kuo rūpintis ir vienatvė nebėra tokia skausminga.

Kova už būvį. Kova niekada nesibaigia. Net kai nėra už ką kovoti, pati ląstelė užsiprogramavo toliau kovoti, nes vis dar tiki, kad ta kova vyksta, nors jos jau nebėra.

Už ką kovoti? Turėdamas tokį įsitikinimą, žmogus ieško priežasčių kovoti. Todėl, jei susiklosto iš pažiūros beviltiška situacija, ląstelė pradeda kovoti už savo būseną dėl išlikimo. Tačiau Visata sukūrė sistemą – ji gali išgyventi tik šviesios tekančios energijos sraute.

Žmogus pasveiksta tada, kai pajunta, kad tai tebuvo sena kova, kurios nebėra ir nustoja kovoti.

Ramybė su tavimi išlaisvina.

Į asmeninę sesiją atėjusi moteris iš karto paprašė sužinoti, kokia vėžio atsiradimo priežastis. Taip pat, jį ištraukti ir išrauti. Tai pasikartojanti liga – vieną kartą vėžys jau buvo nugalėtas, tačiau vėl atsinaujino.

Gilioje hipnotinėje būsenoje, paklausus pasąmonės, kada ir kur susikūrė vėžys, moteris papuolė į tamsią vietą. Ji kartojo: „Nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu...“ Iki tol, kol suprato, kad ji grįžo į save būnant laiminguoju embrionu. Tačiau per užgimimą ji pajuto prievartą – jos gimimas įvyko per prievartą, ji buvo pradėta per prievartą. Būtent tuo metu įsitikino, kad yra nereikalinga ir nemylima, nes jos niekas nenorėjo. Ji pati net negalėjo savęs mylėti.

Paklausėme pasąmonės apie Visatos dėsnius – mirtį ir gimimą, kas yra gimimas ir kokie ingridientai reikalingi, kad aplamai užgimtų gyvybė. Pasąmonė nuvedė moterį tiesiai į gražią, žalią, rojaus gamtą – neapsakyto gražumo. Kuomet ji glostė žydinčias gėles, ji ir pati jautėsi esą ta gamta. Moteris jautė meilę ir grožį. Atėjo suvokimas, kad pasąmonė rodo: „Tu ir esi ta meilė. Tiesiog būk.“

Gimti žmogus gali tik su meile. Turi įvykti meilės kibirkštis. Sekantys momentai lieka nebereikšmingi, nes pats užgimęs žmogus yra Meilė.

Taip pat, pasąmonėje prašneko ir pats vėžys – kodėl jis atsirado: pamokyti, nušviesti ir apšviesti moterį. Priminti, kad reikia gyventi ir mylėti. Priminti, kad žmogus yra meilė. Kiekvienas užgimimas – siela – žmogus yra reikalingas šioje Žemėje. Užgimstama ne šeip sau, užgimstama atlikti savo rolės – ypatingos rolės.

Žmogus yra nepatenkintas. Kažkuriuo momentu žmogus suvokė, kad nėra patenkintas savo gyvenimu. Pavyzdys: 68-erių metų moteris hipnozėje grįžo į momentą, kuomet vyko gimtadienis. Ji iš šalies stebėjo aplinką ir įvertino savo gyvenimą, nusivylė ir tapo nepatenkinta. Kadangi, taip kaip svajojo – nepavyko ir neįvyko. Aplink buvo pastebima tik tai, kas ne taip, kas yra blogai, kas jos nepatenkina. Moteris teigė: „Aš noriu būti dėkinga, bet man neišeina. Esu viskuom nepatenkinta.“ Pozityvumo trūkumas ir išvystė vėžio ląstelę.

Dar būnant vaikais, išmokstame pykti. Ypatingai kuomet šeimoje vyrauja daug agresijos, smurtaujama. Vaikas matydamas kaip atrodo pyktis, išmoksta pykti ant savęs. Taip sukuria vėžinę ląstelę.

Pavyzdys: hipnotinėje būsenoje moters paklausus, iš kur atsirado vėžys, papuolėme į momentą, kuomet ji buvo jauna ir turėjo nutraukti nėštumą. Moteris labai pergyveno, jaudinosi ir pyko ant savęs. Tad nusprendė save nubausti: „Vat dabar turėsiu pasėkmes, už tai, kad nutraukiau gyvybę.“ Taip sukūrė pykčio – vėžio ląsteles savyje.

Vaikų ligos, problemos ir emocijos kyla stebint tėvus. Jie yra jų pratęsimas. Kol vaikas dar nesuformavo savo asmenybės (įvyksta 12-16 metų tarpe), tol jis yra tėvų energijoje. Tad jeigu mama ar tėvas yra užspaudę emocijas, ligą – vaikas tai būtinai perims.

Pirmiausia reikia pažvelgti į tėvus, tėvų vidų ir pamatyti, kas atsitiko, kad vaikui reikėjo perimti tą naštą. Pavyzdys – vaikui pastrigęs virškinimas simbolizuoja apie tėvų santykius, į juos ir reikia atidžiai pažvelgti.

Mamos išraiška, kuri yra užspausta, kadangi vaikystėje buvo bijojama dėl savo tėvų. Taip galimas lengvas pasinėrimas į alkoholį. O šią ligą galimai periima vaikas.

Mamai užspaudus save, pasineriant į alkoholį, emocijos paverčiamos į abscinenciją, tad vaikai pradeda jausti neišraišką – neleidimą išsireikšti. Taip prasideda chroniškas, nepaaiškinamas, gerklę smaugiantis kosulys.

Pavyzdys – 42 metų moteris sugrįžtą į momentus, kuomet nekentė savo vaiko, kai jis verkė. Žinoma, laukė ir mylėjo jį, bet buvo ir sunkūs momentai. Vaikas tai pajuto ir norėdamas būti geras savo mamai, atliko extra darbą – stengėsi. Šiuo atveju, perėmė ligą – kosulį.

Vaikai moka lengvai įsivaizduoti, matyti viską lyg tai būtų filmukai, vaikiškos pasakos.

Pavyzdys: 5-erių metų mergaitė pamatė monstrą. Monstrą, kurio bijo ir nemėgsta. Kaip ir kosulio. Hipnotinėje būsenoje pasąmonė iškart parodė išeitį. Monstras norėjo būti vienas, tad mergaitė nusprendė jį palikti bei jam atiduoti kosulį. Atsisveikinus su monstru, kosulys taip pat dingo.

Pasąmonės ašaros, vidinė rauda. Taip išreiškiami užspausti jausmai: sielvartas, nusivylimas, nuoskaudos ir nepasitenkinimai. Taip pat, pyktis artimiesiems.

Mama atvedė mergaitę į asmeninę sesiją, kuri slogavo. Kodėl? 8-eri metai didelio pervargimo: mokslai, daug darbų, savęs neprižiūrėjimas, tėvų reikalavimų pateisinimas. Mergaitė stebėjo tėvus – dirbti, dirbti, dirbti. Ji suprato, kad pati juos pasirinko, bet pajuto, kad viskas ateina per stumimą ir darbą. Mergaitė išmoko, kad reikia dirbti ir vergauti norint išgyventi ir turėti pinigų.

Kai vaikai gydosi su hipnoze, viskas vyksta daug lengviau. Jie neturi tolimos praeities – nėra kur toli grįžti į praeitį bei nuiminėti blokų. Hipnozės metu jie papuola tiesiai į gydymą.

Vaikai turi lakią, plačią vaizduotę, kuri vis dar nėra užblokuota. Todėl su hipnoze vaiką įmanomą pagydyti daug greičiau ir giliau, negu suaugusijį.

Mama arba tėvas žemina ir menkina vaiką, sakydami: “Tu blogas, nieko nesugebi, tau nieko neišeina, esi nevykėlis”. Tėvams tai kartojant, vaikas tuo ir įtiki, nes jis net nežino, kaip kitaip galėtų atrodyti, būti. Įdiegtą didžiulį nepasitikėjimą jis nešasi visą gyvenimą: nesiseka, žmogus lygiai taip pat menkinamas ir kitų žmonių, savo partnerio.  Kadangi išūgdytas įsitikinimas – gimiau nevykęs ir niekas man nesiseka.

Tad žmogus norėdamas atsijungti nuo šio skausmo, nusivylimo – atsisako dalyvauti ir įeina į depresiją. Atrodo niekas neįdomu, nieko nereikia.

Labai svarbu suaugusiems suvokti, kad tai nėra tiesa. Kad mažas vaikas nėra nevykėlis. Kad tėvų kartotus apibūdinimus, žeminančius žodžius reikia perkurti. Pradėti sakyti sau visai kitus – įgalinčius žodžius ir priprasti prie naujo savąsties varianto. Tik taip išeis ir tikrasis aš.

Stiprūs sukrėtimai –  kaip pavyzdžiui, vaikas atsirenkia į sieną ir įvyksta smegenų sutrenkimas. Tai įmanoma išgydyti su hipnoze. Labai laki vaikų vaizduotė padeda susitarti su kūnu ir išvaryti skausmą – šnekėtis su juo. Susitarti ir išvalyti pačiam vaikui savo smegenis, ar pilva. Būna atveju, kad net pradeda vemti hipnozės metu. Taip išvemia ligą – fiziškai, materiškai išvemia skausmą.

Gydant vaiką nuo vėžio (smegenų auglio) buvo bendraujama su organais, smegenimis, kojomis, kurios judėjo ne taip, kaip turėjo judėti. Sujunginėjant viską atgal, vaikas turintis didžiulę vaizduotę – paleidinėjo ir valė iš savęs auglį.

Kai tai vyksta hipnozės metu, vaikas pradeda daug žiovauti. Labai dažnai ligos išėjimas iš kūno – transformacija vyksta per žiovulį. Pradeda daug žiovauti ir taip išeina liga. Taip pat, pradedama verkti. Kai vaikas verkia – atrodo, kad gailisi lyg kažkas būtų išėjęs. Tas kažkas ir yra liga, kuri išėjo. Liga, kokia bebūtų, ar maloni/ nemaloni, ji vis dėl to buvo to vaiko nuosavybė, tad jam liūdna atsisveikinti su ta programa (liga). Tai yra geras ženklas, kad liga palieka kūną ar jau išėjo.

Rimtesnės ligos dažniausia išeina iš organizmo su paūmėjimu. Gali pradėti labai stipriai skaudėti galvą, ar pablogėti sveikata. Jeigu tai bėrimo problema – gali dar labiau išberti, paūmėti bėrimas. Tai reiškia, kad visa liga išeidinėja – pilnumu. Išeidinėjama su viskuom, tad dėl to ir paūmėja. Tačiau tai yra paskutinis kartas ir su juo liga išeina visiems laikams.

Žinoma, vis tiek toliau reikia stebėti, prižiūrėti ir toliau vartoti vaistus – tik su gydytojo priežiūra mažinti vaistų kiekį. Tik tas žmogus, kuris išrašė vaistus, juos gali ir nuimti. Svarbu saugumas.

Taip pat, labai svarbu 21 dieną klausytis asmeninės hipnozės – po kelis kartus į dieną, ar net gi daugiau. Tam, kad viskas užsitvirtinų ir susiformuotų sveikatos įprotis.

Pavyzdys. Į asmeninę sesiją moteris atsivedė dukrą, kuriai yra 14 metų, o jos ūgis – 153 cm. Tai yra akivaizdus sustabdytas augimas.

Vaikai sustabdo augimą tada, kai jie nustoja žaisti ir jiems pasidaro nebeįdomu. Vaikai iš prigimties yra žaismingi, žingeidūs, norintys išmokti, suprasti. Jie visada klausinėja “kodėl?”. Vaikai žaidžia gyvenimą, žaismingai, viskas jiems yra paprasta.

Kai vaikas nustoja žaisti – viskas pasidaro nesvarbu ir nuobodu. Pasaulis tampa neįdomus. Nustoja jį investiguoti. Širdyje blogai, liūdna, skauda. Nustojus žaisti, sustoja ir vaiko vystimasis. Vystimasis yra evoliucija – tiek kūno, tiek sąvasties.

Augimo sustabdymas taip pat yra ir apatija, nenoras bendrauti, kažką veikti, domėtis. Norisi viską mesti. Viskas sustoja.

Kuomet mergaitė buvo paklausta: “kaip atrodo augimas?” –  jos pasąmonės sugrąžino ją į šešerių metų vaiką, kuomet ji buvo džiaugsminga, laiminga. Tai buvo vieta, kurioje ją supo draugai, vyko bendravimas. Širdis dainavo, džiaugėsi, buvo gera. Vyko žaismas.

Kai paaugliai pradeda keistis ir tapti asmenybėmis, tai yra labai jautru (fragile). Tuo metu nėra lengva patikėti savimi, tokiu, kokiu esu – neįprasta. Tampama kitokiu, negu tėvai, ar negu būtą visą vaikystę. Tas nepasitikėjimas savimi, kad esą nepakankamas, kitoks nei kiti, ar net jeigu kitiems sekasi geriau negu pačiam, išugdo lyginimasi. Atsiranda nepakankamumo jausmas ir ieškomas pritarimas, kas patvirtintų, kad paauglys esą pakankamas. Taip atsiranda santykiai ir priklausomybė nuo kito žmogaus. Kadangi būtent kitas žmogus patvirtina paaugliui, kad jis yra pakankamas.

Kuomet kitas žmogus pasitraukia – nenori bendrauti ar įvyksta skyrybos, atsiranda didelė skylė viduje, širdyje. Tuštuma – vidinis nepakankamumas. Tad į tuštumą yra dedamasi betkas: maistas, ašaros, betkokia priklausomybė. Tik tam, kad tą skylę užkimšti. Tačiau ji užsidaro tik tada, kai pasijuntama pakankamu.

Meilė sau yra vienintelis būdas uždaryti betkokias tuštumas, skyles viduje. Paaugliams tai yra jautriau, nes nėra praktikos ir žinių. Viskas priimama 100% tiesa, net ir tai, kas nėra tiesa. Todėl labai svarbu paagliams visur užsirašyti, kad jie yra pakankami (“aš esu pakankamas”) – kaip telefono slaptažodį, ant veidrodžio ir panašiai.

Svarbu tėvams: prižiūrėti, kaip paliekamas vaikas miegoti vienas / ar paliekamas vienas namuose, be priežiūros? Vaikai turi labai lakią vaizduotę. Jie gali pamatyti vilkus, raganas, drakonus ir išsigąsti. O su išgąsčiu įsitikinti, kad tamsa lygu baimei. Įsitikinima, kad geriau nieko nedaryti, nes pajudėjus gali kažkas nutikti. Taip atsiranda atidėliojimas, nedarymas, nenoras. Tai ir yra baimė tamsos. Todėl ytin svarbu tėvams pastebėti, kada tikrai jau galima vaiką guldyti miegoti vieną tamsoje ar su maža lempute. Galbūt vertėtų palikti žaisliuką kartu su vaiku. Leisti vaikui suprasti, kad esate šalia ir jis nėra vienas. Atsiradus poreikiui miegoti kartu – leisti, taip sukuriant vaikui tikrąjį saugumo jausmą. Kartoti: “Aš tave myliu, tu šaunuolis, tu drąsus, savarankiškas”. Tokiu būdu sukelti vaikui pasitikėjimo jausmą ir atėjus laikui, galėtų miegoti ir pats vienas, be jokios baimės tamsai.

Vaikai vis dar nesupranta, kad reikia atsikelti, norint nueiti į tualetą. Pratęstas pampersų naudojimas sustabdo nuo šio suvokimo. Su hipnoze yra labai paprasta tai ištaisyti. Hipnotinėje būsenoje vaikams iškarto parodomas sprendimas, kaip reikia tai padaryti: pabusti, atsistoti, nueiti iki tualeto, grįžti į lovą ir toliau miegoti. Taip su hipnoze vaikas iškarto, lengvai išmoksta šį procesą ir daugiau niekada nesišlapina lovoje.

Šis gydymas skirtas vaikams tarp 4-5 metų iki 7-9 metų. Natūralus ir lengvai sutvarkomas dalykas.

Vaikai yra tėvų atspindžiai. Iki 14 metų, kuomet susidaro pilna asmenybė, vaikai esą tėvų erdvėje. Jie viską perima iš tėvų. Jeigu vaikai serga, stebėkite tėvų santykį. Vyrauja nesąžiningumas, neteisybė, vertybių palaužimas – vaikui tai pasirodo šlykštu. Jam padėtų suvokimas, kad tai ne apie jį. Padėtų pajutus besąlyginę meilę.

Vėžio ląstelė gali susidaryti net ir embrione. Ar net anksčiau. Ląstelė gali miegoti, o kai aktyvuojama – vadiname liga.

Vienoje asmeninėje sesijoje pasąmonė parodė, kad vėžio ląstelė susidarė embrione. Paklausus, kur yra šaknis, nusikėlėme į praeitą gyvenimą, kuriame dabartinis žmogus matė save vyru – kontroliuojančiu ir piktu. Tuo, kuris įsakinėdamas daužo kumščiu per stalą. Ten, prieš kelis šimtus metų, vėžio charakteristika išsivystė.

Įdomu tai, kad pabudus po hipnozės, moteris patvirtino, kad ir šiame gyvenime ji trenkia kumščiu per stalą, kai užpyksta. Hipnozės pagalba sėkla buvo pašalinta ir moteris dabar yra sveika.

Vaikų gydymas skiriasi nuo suaugusiųjų gydymo. Vaikai neieško problemų, jų nedomina negatyvas – jie ieško pozityvo.

Hipnotinėje būsenoje vaiko pasąmonės paklausėme: “kodėl neišeina susikoncentruoti mokykloje, mokytis gerai?”. Pasąmonė nuvedė tiesiogiai į atsakymą kaip susikoncentruoti. Net neieškoma kas buvo ne taip.

Gražiu ir vaikui suprantamu būdu, pasąmonė apibūdina, kur yra koncentracija. Hipnotinėje būsenoje 10-ties metų vaikas papuolė į prisiminimą, kuomet atsisėdo ant dviračio ir pradėjo važiuoti. Tai buvo dviejų ratų dviratis, reikalaujantis susikaupimo. Šis momentas išmokė vaiką koncentruotis visais klausimais: mokykloje, skaitant, rašant, skaičiuojant, mokantis.

Pasąmonė su vaikais kalba ta kalba, kurią jie lengvai gali suprasti.

Tai bevertiškumo jausmas. Tarsi tai, ką darai, būtų neteisinga, nes kažkas gali padaryti geriau. O kai krenta bendra savigarba, mokinys net nenori bandyti, nes yra nusivylęs. Todėl vadinama „tinginystė“ net neprasideda. Tada reikia priežasčių likti namuose  – studentas susigalvoja ligas, kurios pateisinamos būtinybe nesimokyti. Nors iš tikrųjų visa tai tik todėl, kad vaikas jaučiasi nepilnavertis.

Gydymas turėtų prasidėti nuo savęs auginimo.

Dažniausiai vaikystėje susiformuoja tokie įsitikinimai, kaip šiuo atveju – 4 metų mergaitė jautėsi nemylima ir blogesnė už brolį, nes mama nuolat užstodavo jos brolį.

Mergaitė jautėsi kalta, kad ir ką ji bedarytų. Jautėsi kalta nors tokia ji nebuvo.

Matydama šią netiesą, neteisybę ji nusprendė nesireikšti, nesirodyti, nes tai suteikia tik dar daugiau skausmo. Mintyse išgyveno kaltės jausmą tuo metu ir dar dešimtis metų į priekį. Galvoje jai visada sukosi kaltės mintys, išgyveno kaltės jausmą. Todėl ji prisitraukė daug panašių įvykių. Pavyzyds – darželyje kažkas sudaužė puodelį ir apkaltino ją, nors ji to nepadarė. Mergaitė nusprendė, kad pasaulis yra pavojingas ir geriausia viską laikyti savyje.

Iš to kilo visiška demotyvacija išreikšti save – geriausia yra tylėti, nieko nedaryti, pasislėpti, nedalyvauti gyvenime.

Taip žmogus nusprendė, kad pasaulyje vyrauja neteisybė ir pasaulis yra pavojingas, jame reikia kovoti.

Todėl, svarbu panaikinti įsitikinimus, kurie įsirašė 3-5 metų. Kadangi jie yra aktyvūs visą gyvenimą -pritraukia ir vėl panašius įvykius. Visą tai suvokus, hipnozėje yra panaikinama, išvaloma, išmokstama pasitikėti viskuo, kas yra pasaulyje. Peržiūrima tikroji tiesa, visas pasaulis, kad įsitikinti, ar jis tikrai pavojingas. Peržvelgiamas pasitikėjimas savimi, žmonėmis, įvykiais ir svarbiausia – pasitikėjimas Visata, jos jėga savyje.

Pats žmogus kuria pasaulį mintimis bei žodžiais. Kuo žmogus tiki, tą ir prisitraukia. Kaip šioje istorijoje – mergaitė tikėdama, kad apkaltins ją netiesa, tokį įvykį ir prisitraukė.

Tik peržvelgus viską iš visų pusių, ateina aiškumas, kad pasaulis iš tiesų yra gražus ir nuostabus.

Neutralizuodami baimes, nerimą, nepasitikėjimą savimi, turime valytis vidų, vaduoti save iš agresyvių minčių, kurios nukreiptos į save, pasaulį bei į kitus žmones. Siekdami šio proceso, turime priminti sau, kad žodžiai, kuriuos naudojame, suteikia papildomos jėgos.