Pavyzdys. 40 metų vyras negalėjo susilaukti vaikų. Ką bebandė – nieko neišeina. Pasąmonės paklausus, būtent kodėl nesusilaukiama vaikų, vyras iš karto papuolė į momentą, kuomet jautėsi labai vienišas. Būdamas paaugliu, labai jaunas turėjo dirbti, užspaudęs savo širdį. Būtent būti vienišam visą gyvenimą, įtikėjo vyras – būti vienišium yra laimė, būti vienam yra saugu. Todėl nebekūrė šeimos.

Hipnozės metu pasąmonė parodė, kad dabar tinkamas laikas turėti vaikų ir šeimą, o ne būti vienam. Šis atvejis yra apie absoliučią baimę – jeigu bus didesnė šeima, bus pavojinga ir skaudu. O tiesa ta, kad ištraukus vienatvės skausmą ir pačią vienatvę iš savo “sistemos” (įsitikinimų), žmogus susilaukia vaikų ir sukuria šiltą bei jaukią šeimą.

Vaikai norėdami susitapatinti su tėvais ir matydami juos rūkančius, įsitikina, kad jeigu elgsis kaip suaugusieji elgiasi, jie ir patys taps suaugę. Tačiau, tapus priklausomu nuo rūkymo, paauglys taip pat įsitikina, kad tai atpalaiduoja – palengvėja, pagerėja.

Pasąmonės paklausus, hipnotinėje būsenoje, ar tikrai kūnui yra geriau ir jis atsipalaiduoja, kūnas atsako, kad iš tikrųjų širdis yra permušama, juntamas didelis stresas, kūnas aptirpsta. Berūkant kūnas patiria stresą.

Kai žmogus atranda tuos vaikystės, paauglystės įsitikinimus – juos galima tiesiog ištrinti ir išvalyti, supratus, kad rūkymas nėra apie atsipalaidavimą.

Rūkymas taip pat susijęs su draugo sąvoka – vienišumo nejutimu, pritapimu. Rūkymas suformavo didelę rūkančiųjų bendruomenę, tad žmogus besijausdamas vienišas, berūkant atranda kam galėtų priklausyti ir pritapti. Suvokus, kad šiai bendrijai nereikia pritapti, rūkymo atsisakyti tampa lengva.

Vaikai matydami, kaip tėvai pykstasi / smurto panaudojimą prieš partnerį, įsitikina, kad santykiai taip ir atrodo – tai yra normalu. Meilė, atrodo, turi būti su kančia. Tad suaugus, žmonės susikuria santykius, būtent tokius, kokius matė vaikystėje – tėvų kopijas.

Žmogus intuityviai vis tiek suvokia, kad meilė nėra pyktis, agresija, žeminimai. Todėl, atsiranda noras pabėgti, o tai pasireiškia depresija, nerimu. Žmogus pasirenka visiškai nieko nejausti – atsisako dalyvauti.

Išeitis – perregistruoti įsitikinimus apie santykius tarp vyro ir moters. Kad meilė yra taika, pagarba, sutarimas, švelnumas. Būtent tai yra apie santykius, ne agresija, pykčiai, žeminimas. Suvokus tai, žmogus išeina iš depresijos. Jis pasirenka visiškai kitokias galimybes. Būtent hipnozėje pajutus ir pamačius tas galimybes, žmogus labai lengvai pasirenka vėl jausti. Atsiranda suvokimas, kad nebūtina kopijuoti santykių pagal tai, ką matė ir išmoko vaikystėje. Pasikeitus požiūriui, koks partneris turi būti, iškarto susirandamas pozityvus partneris, su kuriuo iš tikrųjų įmanoma turėti taiką bei meilę.

Moteris absoliučiai nepriima gyvenimo įvykių, tad ieško pozityvumo, kadangi viskas priimama negatyviai. Per asmeninę sesiją paklausus pasąmonės, iš kur kyla panika ir baimė, moteris grįžta į paauglystės etapą, kuomet ji – būdama mergaite, neturėjo draugo (partnerio). Tuo laikotarpiu ji jautėsi neįdomi, negraži ir liūdna. Tada ir įtikėjo, kad niekada nepasikeis tas etapas.

Įsitikinimas – niekada niekas nepasikeičia ir išaukė baimę, liūdnumą bei paniką.

Paprašius pasąmonės parodyti, kur slypi pasitikėjimas, kaip jis atrodo, moteris grįžo į prisiminimą būnant aštuonerių metų mergaite, kuomet visa šeima atostogavo. Ji daug kartų sau kartojo: “Visi kartu”. Tai būvo džiaugsmo, ramybės, laisvės pagrindas. Šiuo etapu nebuvo jokios panikos ir kontrolės, buvo laisvė – džiaugsmas, ramybė.

Taip moteris išsilaisvino ir pamatė, kad kontrolė atneša paniką ir stresą, liūdnumą. Norą būti tobulai, kas nėra realu. Paprastumas, džiaugsmas, buvimas šeimoje atneša ramybę, laisvę, pilnatvę ir gėrį. Tuomet nebereikia daryti tai, kas privaloma. Atsiranda galimybė daryti tai, ką norisi daryti – absoliutus išsilaisvinimas.

Pyktis – didelis nusivylimas, kuomet nieko negalima konrtoliuoti, visi atstumia.

Žmogus sako: “Prarandu kontrolę ir nesusitvarkau su savimi”. Hipnozės metu papuolama į vaikystę – būnant trijų metukų, kuomet močiutė neleido nieko daryti savarankiškai, viskas buvo nuspręsta už anūką. Vaikui buvo labai apmaudu. Jis jautė, kad negali priimti jokio sprendimo – nusivylimas, kadangi nuo jo niekas nepriklauso, nors viskas vyksta ne taip kaip norisi.

Taip įsivyravo įtampa bei atsirado įsitikinimas, kad nuo paties nieko nepriklauso. Jis tapo stebėtoju ir prarado gyvenimo kontrolę. Taip atsirado ir pyktis.

Hipnozės būdu žmogus suprato, kad jau 50 metų nekontroliavo savo gyvenimo, nesprendė sprendimų, gyveno taip, kaip nurodė kiti. Tad suvokė, kad viską gali daryti atvirkščiai – tik nuo jo priklauso, koks gyvenimas gali būti.

Kontrolės praradimas arba perdavimas kitam: pirmame pavyzdyje per daug kontrolės, antrame pavyzdyje per mažai kontrolės. Greičiausias būdas suvokti šiuos klaidingus veikimo būdus yra hipnozė.

Kontrolę turime tik savo mintims – mes kontroliuojame savo mintis. O jeigu kontroliuojame savo mintis, mes kontroliuojame savo žodžius. Tiek mintys, tiek žodžiai kuria veiksmus ir mūsų gyvenimo įvykius. Sveikiausias yra laikytis viduriuko – balanso (bet neprivaloma).

Vaikų gydymas skiriasi nuo suaugusiųjų gydymo. Vaikai neieško problemų, jų nedomina negatyvas – jie ieško pozityvo.

Hipnotinėje būsenoje vaiko pasąmonės paklausėme: “kodėl neišeina susikoncentruoti mokykloje, mokytis gerai?”. Pasąmonė nuvedė tiesiogiai į atsakymą kaip susikoncentruoti. Net neieškoma kas buvo ne taip.

Gražiu ir vaikui suprantamu būdu, pasąmonė apibūdina, kur yra koncentracija. Hipnotinėje būsenoje 10-ties metų vaikas papuolė į prisiminimą, kuomet atsisėdo ant dviračio ir pradėjo važiuoti. Tai buvo dviejų ratų dviratis, reikalaujantis susikaupimo. Šis momentas išmokė vaiką koncentruotis visais klausimais: mokykloje, skaitant, rašant, skaičiuojant, mokantis.

Pasąmonė su vaikais kalba ta kalba, kurią jie lengvai gali suprasti.

Vaikų ligos, problemos ir emocijos kyla stebint tėvus. Jie yra jų pratęsimas. Kol vaikas dar nesuformavo savo asmenybės (įvyksta 12-16 metų tarpe), tol jis yra tėvų energijoje. Tad jeigu mama ar tėvas yra užspaudę emocijas, ligą – vaikas tai būtinai perims.

Pirmiausia reikia pažvelgti į tėvus, tėvų vidų ir pamatyti, kas atsitiko, kad vaikui reikėjo perimti tą naštą. Pavyzdys – vaikui pastrigęs virškinimas simbolizuoja apie tėvų santykius, į juos ir reikia atidžiai pažvelgti.

Baimė atsiranda tada, kuomet pasistatoma siena. Pats žmogus pasistato sieną savo saugumui, kadangi įsivaizduoja, kad kažkas/ kažkur yra pavojinga. Protas sutinką tą daryti – jo darbas yra prižiūrėti žmogų, kad jis išliktų šioje planetoje. Tad susikuriama daugybė baimių, kurios yra lyg saugumo sienos, užtvaros nuo išorinio pavojaus.

Baimių prisirenkama tiek, kad ta neva saugumo siena pradeda sproginėti. Būtent taip ateina nerimas. Nebesuvokiama, kur yra realybė, o kur netikrovė. Klausimai sau: „Kas vyksta? … Manęs niekas nesupranta…“

Pati didžiausia baimė ir yra susikurtos sienos perėjimas. Atrodo, kad už jos tamsu, labai skauda, nepakeliama. Taip prieinama iki baimės mirti – kas yra irgi ne tiesa.

Pavyzdys – į hipnoterapiją atėjo moteris, kuri jautė didžiulę baimę. Hipnotinėje būsenoje paklausus, kas ta baimė yra ir kada ji atsirado, moteris sugrįžo į 8-erių metų atsiminimus. Ji patyrė baimę atvykus į mokyklą – viskas yra kitaip, svetima, nėra artimųjų. Mergaitė jautėsi visiškai viena ir patikėjo, kad visi nusistatę prieš ją, kadangi ji jautėsi kitokia. Taip nusprendė tapti nepastebima. Šį įsitikinimą ji nešiojosi 30 metų – reikalinga siena, kad jos niekas nepastebėtų, nes kitu atveju, kažkas kažką padarys prieš ją. Tai sukėlė nerimą, nemigą, fobiją.

Šią sieną panaikinti galėjo tik ji pati, supratusi, kur ji yra pastatyta. Reikėjo apžiūrėti vaikystės situaciją – momentą, kad tai buvo tik mažos mergaitės baimė pirmą kartą ateiti į mokyklą.

Dabar baimė ir fobija nebetarnauja ir po 30 metų nebeaktuali ir nereikalinga. Moteris savo noru nusprendė panaikinti šią sieną ir jos nebsinešioti. Taip pasinaikino baimė, fobija ir nerimas.

Minusas.
Žmogus žiūri į ateitį, gyvena ateityje. Ne dabartyje (nulyje), o tuom kas bus. Per daug atidėliojama, žiūrima į ateities įliuziją, kol jos nebesimato – akys nebemato taip toli, kadangi ateitis yra netikra ir dabartyje ji neegzistuoja. Paišomas oras, kuris dabartyje nebeveikia.

Pliusas.
Viskas apie praeitį: kas buvo, kaip buvo. Todėl vyresnių žmonių akys dažniausia eina į pliusą. Net ir tų, kurių akys turėjo minusą, su amžiumi susilygina su nuliu bei pereina į pliusą. Tai yra klasikinis pavyzdys. Kadangi vyresnis žmogus žiūri atgal – kaip išgyventa, kas įvyko, pradeda mirti bendraamžiai, artimieji. Gyvenama praeityje.

Gydymas – grįžimas į dabartį, realybę. Pažiūrėti tiesai į akis, kas būtent dabar, šiame momente vyksta.

Vėžys išsivysto tuomet, kai viduje susikaupia daug pykčio ir atsiranda didelė nuoskauda. Pavyzdys: hipnozėje paklausus moters, kodėl atsirado ši liga, ji grįžo į prisiminimus – kai tėvas mušdavo tiek mamą, tiek ją pačią. Taip pat, kuomet ir mama mušdavo ją būnant vaiku. Moteris – mergaitė jautėsi praradusi orumą. Ypatingai skaudus atsiminimas – mama trenkė per veidą, kai moteris buvo 15 metų. Visi šie atsiminimai išvystė didžiulį nepasitenkinimą ir pyktį. Suaugus ir toliau vyko panašūs įvykiai – vyro mušimas, situacija vos netapus išprievartautai… Visada buvo jaučiamas pažemintas orumas, tad taip išsivystė ir vėžinės ląstelės.

Žmogus yra nepatenkintas. Kažkuriuo momentu žmogus suvokė, kad nėra patenkintas savo gyvenimu. Pavyzdys: 68-erių metų moteris hipnozėje grįžo į momentą, kuomet vyko gimtadienis. Ji iš šalies stebėjo aplinką ir įvertino savo gyvenimą, nusivylė ir tapo nepatenkinta. Kadangi, taip kaip svajojo – nepavyko ir neįvyko. Aplink buvo pastebima tik tai, kas ne taip, kas yra blogai, kas jos nepatenkina. Moteris teigė: „Aš noriu būti dėkinga, bet man neišeina. Esu viskuom nepatenkinta.“ Pozityvumo trūkumas ir išvystė vėžio ląstelę.

Dar būnant vaikais, išmokstame pykti. Ypatingai kuomet šeimoje vyrauja daug agresijos, smurtaujama. Vaikas matydamas kaip atrodo pyktis, išmoksta pykti ant savęs. Taip sukuria vėžinę ląstelę.

Pavyzdys: hipnotinėje būsenoje moters paklausus, iš kur atsirado vėžys, papuolėme į momentą, kuomet ji buvo jauna ir turėjo nutraukti nėštumą. Moteris labai pergyveno, jaudinosi ir pyko ant savęs. Tad nusprendė save nubausti: „Vat dabar turėsiu pasėkmes, už tai, kad nutraukiau gyvybę.“ Taip sukūrė pykčio – vėžio ląsteles savyje.

Liga, kurios žmogus nesupranta ir nežino, kuomet pats ja serga – iki tol, kol nepasveiksta. Pasveikti nuo narcisizmos yra labai sudėtinga, delikatu ir įmanoma tik su hipnoze, sėkmės atveju.

Narcizas gali padaryti daugybė dalykų, norėdamas užvaldyti, turėti, pasisavinti kitą žmogų – trokšdamas valdžios. Liga ateina netyčia, nekaltai, bet dižiulių traumų pasekoje.

Pavyzdys: moteris paauglystėje patyrė situaciją, kuomet vos nepatyrė išprievartavimo. Tai virto didžiuliu šoku, trauma. Šis įvykis ir tapo narciziškumo sėkla. Moteris atrado žmogų, kuriam sumąstė sukelti (atkurti) panašią situaciją. Ji susirado partnerį, kuris buvo geraširdis, pasiduodantis, švelnus ir pasisavino jį ilgam laikui – apie 20 metų turėjo tarnauti tik jai. Jam pabandžius padaryti kažką kitaip, moteris tapdavo auka.

Tai yra viena aukščiausio lygio manipuliacija kitu žmogumi. Jis to negali suprasti, nes narcizas atrodo kaip auka, kurią  reikia gailėti. Tai neva kitas žmogus kaltas. Tokiu būdu auka (narcizas) visiškai užvaldo kitą žmogų, kuris tampa tarnu.

Galvoje tvyrantis chaosas, daug minčių, visiškas pasimetimas – užgožia kokia ištiesų realybė yra.

Paklausus žmogaus, esančio hipnotinėje būsenoje, kur jo sėkmė pabėgo – papuolama į sėkmingą momentą, kuomet moteris buvo savimi ir darė tai, kas jai patinka, džiaugėsi gyvenimu. Vyravo sėkmė ir laimė, nes buvo savimi. Kuomet moteris suaugo, atsirado mintys apie pinigus ir tai, kad visko turi užtekti. Fokusas nuėjo nuo savęs, tad su laiku, per daugybę metų, ji pamiršo save. Kai žmogus pamiršta save – tada sėkmė ir nusisuka.

Taip pat, buvo naudojamas Pareto dėsnis –  20% / 80%. Kuomet daroma 20%, bet gaunama 80%. Arba atvirkščiai – darant 80%, gauti tik 20% rezultato ir naudos. Šiuo atveju, norint gauti didesnės naudos, pirmasis dalykas – išlikti natūraliu savimi, su šypsena ir lengvumo jausmu. Tuomet lengvumas ir atneša sėkmę, viskas vyksta sklandžiai, paprastai, iš jausmo (intuityviai).

Koncentracija į save – būti laimingu. Tad jeigu koncentruojatės į pinigus ir materialumą, norite įtikti kitiems aplinkoje bei priklausyti nuo kažko, tuomet atsiranda darbas. O kai tik atsiranda darbas, tai atsiranda ir reikia.  Darymas iš reikalo, pareikalauja daugybė energijos ir Pareto dėsnis apsiverčia – reikia daryti 80% ir gauti tik 20% grąžos.

Vaikai vis dar nesupranta, kad reikia atsikelti, norint nueiti į tualetą. Pratęstas pampersų naudojimas sustabdo nuo šio suvokimo. Su hipnoze yra labai paprasta tai ištaisyti. Hipnotinėje būsenoje vaikams iškarto parodomas sprendimas, kaip reikia tai padaryti: pabusti, atsistoti, nueiti iki tualeto, grįžti į lovą ir toliau miegoti. Taip su hipnoze vaikas iškarto, lengvai išmoksta šį procesą ir daugiau niekada nesišlapina lovoje.

Šis gydymas skirtas vaikams tarp 4-5 metų iki 7-9 metų. Natūralus ir lengvai sutvarkomas dalykas.

Vaikai moka lengvai įsivaizduoti, matyti viską lyg tai būtų filmukai, vaikiškos pasakos.

Pavyzdys: 5-erių metų mergaitė pamatė monstrą. Monstrą, kurio bijo ir nemėgsta. Kaip ir kosulio. Hipnotinėje būsenoje pasąmonė iškart parodė išeitį. Monstras norėjo būti vienas, tad mergaitė nusprendė jį palikti bei jam atiduoti kosulį. Atsisveikinus su monstru, kosulys taip pat dingo.

Pavyzdys: hipnozės metu 16 metų mergina grįžo į prisiminimą, kuomet dar būnant mamos pilve, ji labai bijojo būti netobula ir įsivaizdavo, kad kažkur gali įvykti klaida. Mergina stengėsi, kad viskas būtų tobula.

Kaip žinome, visi mes – žmonės, esame tobuli, unikalūs, guru. Tad mums nereikia papildomai įrodinėti savo vertės ir stengtis būti tobuliems. Dievas mus sukuria tobulais – mes tokie ir gimstame, visi.

Ypatingai paaugliai, besiekiant tobulybės, stengiasi įtikti ir pamiršta, kad jie yra tobuli, kad jie yra meilė. Didžiulis stengimasis tampa persistengimu. Iš didžiulio noro būti tobulus atsiranda anoreksija.

Vaikai apdovanoti didžiulia vizualizacija. Hipnotinėje būsenoje paklausus, kur yra anoreksijos šaknis, mergina grįžo į save būnant 5-erių metų. Tuo metu, kuomet ji sportavo – buvo sakoma, kad reikia būti gražiai. Paklausus pasąmonės: „kas tiksliai taip sakė – kad reikia būti gražiai?“, mergina suprato, kad pati su savimi taip ir kalbėjosi – įtikėjo, kad reikia būti gražiai ir tobulai.

Kuomet atsiranda žodis darbas – reikia, įsijungia vergystė, priklausomybė. Šiuo atveju mergaitė įsidarbino pas save ir įsitikino, kad privalo dirbti –  Dievo jau pagamintą kūrinį, padaryti tobulą.

Kai daug kartų ištariate žodį, užprogramuojamas įsitikinimas, žodis pasireiškia tikrovėje:

Niekas manęs nesupranta – tai ženklas, kad žmogus ketina atsiskirti. Tai sukelia nerimą, labai didelį nerimą, net iki savęs sunaikinimo. Geriau tokios frazės nevartoti.

Aš stengiuosi – sako žmogus – „bet aš labai stengiuosi“.

Tiesą sakant, tai rodo, kad žmogus yra įstrigęs ir nelabai žino, kaip išeiti iš sąstingio. Kartais to net nepastebi, bet taip save baudžia, ir net sukelia tam priklausomybę.

Didžiulis vilkinimas, streso nešiojimas, panika. Uužuot bandę, padarykite tai iš karto, šiuo metu. Pavyzdys – jums buvo liepta pabandyti pakelti koją. Pabandykite pakelti koją dabar, stebėkite. Kiek pakilo koja? Nė kiek. O dabar tiesiog pakelkite koją ir ji pasikels. Kuo daugiau pastangų, tuo daugiau streso ir panikos.

Mano antroji pusė –  taip sakoma apie partnerį. Atrodo, kad tai labai nekaltas posakis, bet jis veikia giliai.

Kai partneris vadinamas „antra puse“, pasąmonė supranta tai siaubingai. Kadangi žmogus yra vienetas – visas pilnas vienetas. Jeigu jis šalia esantį partnerį pradeda vadinti „mano antroji pusė“, atsiliepia pasąmonė.

Pavyzdys. Atėjo klientė, kuriai pasireiškė širdies aritmija. Kai paklausėme pasąmonės, kur yra pagrindinė šaknis, tai moteris pavadino savo vyrą – „mano antroji pusė“. Kartojant tai dažnai, žodžiai materializavosi ir širdis pradėjo skirtis į antrą pusę – pradėjo gamintis estrados širdies arterijų, naujų venų. Kuomet ten patenka kraujas, širdis negauna stipraus pulso, kad palaikytų tolygų ritmą.

Hipnozės būdu moteris suprato, kad ji yra visas vienetas, o jos partneris taip pat yra vienetas. Iš karto moteris pradėjo ramiau kvėpuoti, atėjo palengvėjimas.

Dar viena pacientė atėjo dėl labai stipraus nuplikimo, vienoje pusėje plaukų beveik nebuvo. Ji taip pat savo partnerį vadino „mano antrąja puse“. Pasąmonė buvo visiškai sutrikusi, kaip į tai reaguoti ir tiesiog sunaikino vieną pusę – plaukai greitai slinko. Kai moteris tai suprato, ji staiga pradėjo jausti, kaip galvą tempia atgal į centrą, tarsi pusė galvos būtų atgavusi energijos – atgautų save, pilnatvės, ramybės jausmą.

Kaip nekaltai atrodo žodis „gaila”. Gaila daikto, gaila žmogaus…

Jei pažiūrėtume į žodžių dažnio skalę, šis žodis veikia panašiai kaip kaltė ar pyktis. Vartojant žodį „gaila”, taip pat labai maitinamas ego.

Svarbi žodžio reikšmė – gaila = kontrolė. Pagailint kažką, pakyla ego, lyg esą geresnis už kitus, aukštesnis už kitus ir teisingesnis už kitus. Įsivyrauja aplinkos, žmonių, visatos kontrolė. Konfliktas su savimi ir aplinka.

Jeigu jaučiate konfliktą su savimi, kartokite šią frazę mažiausiai 300 kartų per dieną „Aš pritariu sau“.

Bekartojant, Jūs įeinate po truputį į darną su savimi.

Atrodo daug 300 kartų? Mes per dieną patiriame apie 60/70 tūkstančių minčių. Tad pakartodami kelis šimtus kartų šią frazę, vis stipriau nuraminate savo mintis ir taip save palaikote.

Kartodami žodžius per kančias į žvaigždes, savo užsibrėžtą tikslą pasieksite būtent per kančias. Pavyzdžiui – moteris įkūrė savo grožio saloną, tačiau visas procesas vyko sunkiai, per kančias, nes ji nuolat kartojo šią frazę.

Siekdami savo tikslo kartokite pozityvius žodžius – per džiaugsmą į žvaigždes, su lengvumu į žvaigždes, su malonumu į žvaigždes. Kokius žodžius kartosite, tokiu keliu pateksite ten, kur norite patekti.

Stebėkite, kas kontroliuoja Jūsų mintis ir jausmus.  Pavyzdžiui: Jūsų paklausia “Kas atsitiko? Kodėl estate liūdnas?” ir panašiai. Jūs atsakote, kad kažkas iš aplinkos, kažką padarė, todėl ir estate tokios būsenos.

Kas valdo ką šioje situacijoje?  Žmogus iš aplinkos kontroliuoja Jūsų mintis, jausmus. Jūs estate auka savo aplinkai.

Pažvelkime kitaip – mintys ir jausmai kuria mūsų gyvenimus, kiekvieną veiksmą. Jeigu Jūsų mintis kažkas valdo, Jūs atidavėte šią kontrolę ir stojote į aukos poziciją. Nuspręskite būti tikru savo gyvenimo kūrėju – Jūs pats.

Mylėti save reiškia mylėti pasaulį ir Visatą, nes mes esame Vienis.

Vien šis klausimas parodo išankstinių kartų atneštus blokus ir baimes mylėti save. Kai save gerbiate ir mylite – gerbiate ir mylite aplinką. Kuomet suteikiate sau daug meilės, jos prisipildo tiek daug, kad norisi ja dalintis. Jeigu Jūs laimingi, tai ir aplinka laiminga. Jeigu Jūs džiaugsmingas, tuomet prisitraukiate dar daugiau džiaugsmo.

Išmokti mylėti save maksimaliai yra menas.

Laukimas, kol žmogus taps tobulu. Perfekcionizmas. Tai stabdo žmones nuo pasiekimų, judėjimo į priekį, nuo idėjų įgyvendinimo. Dažnai žmonės šio sindromo net nepastebi savyje. Žmogus stengiasi, bet vis tiek neįvyksta progresas, atsiranda dideli atidėliojimai, nerimas. Pavyzdys – baigdamas mokslus, žmogus gauna diplomą, bet nieko neatlieka toliau su tais mokslais bei įgūdžiais. Einama mokytis dar daugiau, kad būti vis tobulesniu.

Reikalinga praktika ir procesas. Nesvarbu, ar pavyks gerai, ar blogai. Būtent taip mes mokomės – praktikuodami einame į priekį.

Taip pat, labai pavojingas klausimas: “Kas aš TOKS, kad laimėti/ eiti į priekį/ pasiekti?”. Atasakymas – Jums reikia būti tik 20% savo top sąraše ir taip Jūs visada būsite puikūs. Girkite save – kad atlikote gerą darbą / kad tai, ką darote yra gražu, gerai, nuostabu. Kasdien. Pasukite savo minčių srautą ten, kur Jums reikia. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir reikalingas, kitaip nebūtume čia. Mes reikalingi vieni kitiems.

Depresija yra nuslopinti, prislėgti jausmai, priespauda ir tokia sunki, kokia ji būtų.

Tarp artimųjų buvo labai daug nusivylimo, didelio šoko, netikėtumo, išdavystės. Kažkas baisaus buvo matyta ir dažnai būna, kad dėl to jaučiamasi beviltišku, norisi dingti ir būti tamsoje, išeiti, neperdegti, nebematyti, nes pamirštamos visos vertybės.

Pavyzdžiai – kai vaiko tėvai nuolat muša, pyksta, rėkia (dažnai įsišaknijęs alkoholizmas), priekaištaujama visoms vertybėms, mylimasis trypia mylimąją ir net silpnesnę moterį. Tai pamatyti vaikui didžiulė kančia ir jis tiesiog išeina, užslopina savo jausmus, emocijas, iškalbą, viską uždaro, paslepia ir prisipildo tamsos. Jis pereina į tamsųjį rėžimą, nes taip lengviau – nieko nematyti ir nežinoti.

Vieną dieną buvo tikima, kad nėra nieko kito, tik kančia, tamsa ir ją reikia slėpti kuo toliau – tai yra suspausti, sutraiškyti ir nustumti kuo toliau. Tuomet žmogus nebejaučia nieko, energija sustoja, stovi, nejuda, tiesiog nublanksta viduje. Todėl antidepresantai gelbsti, kad šis savęs naikinimas visai nesimatytų ir nepasijustų.

Kuo toliau, tuo baisiau. Kelias atgal – atverti širdį, o tai baisiausia, ką galima pasiūlyti depresija sergančiam žmogui. Tik hipnozės pagalba žmogus pamato tiesą ir gali ryžtis vėl atverti širdį – tai yra vienintelis išsigelbėjimas. Į gyvenimą vėl ateina šviesa, šypsena, džiaugsmas.

Didžiulis aukos sindromas, kuriantis visus įmanomus pasiteisinimus, kodėl gyvenimas yra nuobodus. Daug kaukių užsidedama tol, kol pasiklystama tarp jų ir nebežinoma kur slypi tikroji tiesa.

Prasmė slypi tarp susikurtų kaukių, tarp aukos pozicijos, su pasiteisinimais, pavyzdžiui, mylimo žmogaus mirtimi. Nusprendžiama, kad jei jis/ji išeina, jis/ji manęs nemyli. To pasėkmė – melas, tinginiavimas, prarastas pasitikėjimas – taip prarandama gyvenimo prasmė, tiesiog pamirštama, paslėpta kažkur toli viduje.

Savęs menkinimas ir mažinimas – jausmas, kad nevertas gyvenimo, meilės, džiaugsmo, laimės, turto. Tai įvyksta, kai žmogus yra patyręs didelį skausmą iš savo artimiausių, dažniausiai gimdytojų. Tarkim, kad nėra laukiamas, nėra vertas net gyventi. Iš to didelio skausmo, nusprendžiama, kad geriau ir nerodyti kaip yra. Uždaromi jausmai, nusprendžiama nejausti skausmo, tai reiškia, kad nejausti ir džiaugsmo.

Pasistatome sienas ir visatos dovanos nebegali pasiekti širdies. Žmogus gali turėti didžiules galimybes visai šalia, bet jų tiesiog nepriimti, sabotažuoti ir susikurti vienas ar kitas kliūtis, kad nereikėtų jausti.

Pyktį būtina paleisti, išleisti iš kūno – tik ne į aplinką, ne į artimuosius. Pykčio negalima sulaikyti kūne, nes tai pasireiškia kepenų, tulžies, inkstų ligomis. Taip pat, pūslės uždegimu, akmenimis, reumatu, išnirimais. Tai yra pagrindiniai pykčio mazgai. Jeigu būtent ten skauda – vadinasi turite užlaikyto ir neišjausto pykčio.

Pyktis kyla iš gilaus, užsisenėjusio skausmo, užspaustos nuoskaudos, kurie buvo patirti vaikystėje. Taip pat, aplinkos – smurto, karo.

Ką daryti? Transformuoti tai į pozityvią energiją, gėrį. Ravėkite lysves, pasodinkite medį, pabėgiokite, pasportuokite – atlikite fizinį darbą. Taip pat, labai padeda šaltas vanduo, šaltas dušas, telkinys. Žinoma, rami muzika bei atleidimas.

Ramybė prarandama pasipriešinus sau, kai vienu metu jaučiamos dvi priešybės – ir baimė, ir drąsa. Stiprus noras kontroliuoti jausmus, kad jaustumėtės gerai. Tai reiškia, kad kai žmogus jaučiasi blogai, vaidina, kad viskas gerai, nes tada jį lengviau kontroliuoti.

Nejučiomis vis tiek išlieka baimė, vienatvė, viduje viskas verda. Norisi pasislėpti nuo realybės, užsidėti kaukes. Taip pat, ignoruojant jausmu, viduje sulaikomos visos emocijos ir tvyro chaosas, pyktis, baimė – vyksta nenuspėjami veiksmai, savęs trūkumas. Norisi atrodyti ramiai, bet viduje visada tik chaosas. Tai veda prie savęs ir kitų nepriėmimo.

Gydymas – leisti sau jaustis taip, kaip yra, tiesiog būti patyrime: juoda ir balta, baimė ir drąsa – jie tiesiog yra.

Užstrigimas vienoje vietoje. Iliuzija, kad kažkas bus geriau, bėgimas į ateitį, pasimiršimas, kad gyvenama dabartyje. Vijimasis kažko, kas realiai neegzistuoja. Tik stresas, įtampa, bėgimo pagreitis ir nuovargis kyla, bet pabaigos tam nesimato. Tai tik dar didesnis bėgimas į iliuziją.

Juntama atskirtis nuo visų ir nuo Vienio. Visų pirma, sutrinka kvėpavimas, atsiranda panikos atakos. Ir visa tai, kai žmogus nesijaučia, kad yra priklausomas kažkur ar kažkam.

Žmonės paslysta, kai pasiekia norimus tikslus, norimą viršūnę.

Pirma. Tai ženklas, kad žmogus jaučiasi nepakankamas. Antra. Senas įprotis, perduotas iš protėvių, kad laimė negali tęstis.

Būna sakoma: “Baisu džiaugtis, nes kažkas atsitiks” / “Niekam nesakyk, kad sėkmė nepraeitų”. Taip žmogus savaime sugriauna savo sėkmę, arba Visata įrodo aplinkoje šį įsitikinimą. Tikroji tiesa – džiaugsmas yra gerai. Sėkmė pritraukia sėkmę, turtas pritraukia turtą, meilė pritraukia meilę. Džiaugtis atvirai yra gerai. Būti sėkmėje, turte būtent su ramybe.

Asmeninis pavyzdys: “Prisimenu, važiuojant mašina iš Vilniaus į Žemaitiją pas močiutę, visi buvome džiaugsmingi ir garsiai šnekėjome. O močiūtė pašnibšdom paprašė kalbėti tyliau: “nes sienos irgi girdi”. Kodėl? Karo metu negalima buvo kalbėti, pasakotis ką turi, nes galėjo atimti. Visa tai jau pasikeitė, esame kituose laikuose.

Tamsa nėra blogai. Tai yra normalu – balansas yra visur: juoda/balta, blogai/gerai. Taip yra egzistencijoje ir tai nedaro mums nieko blogo.

Žmogus uždaro širdį, nes per daug skauda. Tada jis slepiasi, susitraukia ir nebeišreiškia savęs. Nusprendžia, kad mažiau skausminga tiesiog prisitaikyti ir tada niekas nepastebės.

Tačiau, toks savęs išdavimas sukuria visko baimę, nepasitikėjimą savimi, savo partneriu, aplinka. Kūrybiškumas negali vystytis, jis tiesiog užsiblokuoja. Taip žmogus jaučia skrandžio rūgštį, tarsi kažkas turėtų išeiti, bet tai draudžiama.

Kasdieniame gyvenime jaučiamasi bejėgiu, atsiranda apatija, nenoras veikti, tinginystė. Atrodo, kad geriau būti vienam.

Sustojimas, nenoras judėti, aplamai daryti kažką. Nuleidžiamos rankos, nes prarasta viltis. Tai didelis nusivylimas, išdavystė… Atrodo tuomet tiesiog geriau sėdėti ir laukti. Taip juntamas saugumas – nejudant, atrodo, ne taip skauda. Atsiribojimas nuo realybės, nes ją per sunku pernešti. Žmogus sustingsta, energija neteka, nes yra įsitikinimas, kad jei tekės energija, tuomet skaudės.

Konfliktai su savimi ar aplinka yra apie kontrolę.

Jeigu pametama kontrolė, įsigali pyktis – tai kraštutinė suirzimo forma.
Noras pakeisti aplinkinį pasaulį. Jei to neišeina padaryti, prasideda destrukcija: arba į aplinkinį pasaulį, arba į save.

Moteris gyveno konflikte ir niekaip negalėjo atrasti to, ko ji iš tikrųjų nori – ar gyvent su partneriu ar ne? Didžiulis pasimetimas. Hipnozėje moteris grįžo į 3 metų vaikystę, kur mama labai aiškiai parodė, kas yra valdžia. Mergaitė gavo lupti, puolė į didžiausią verkimo isteriją.

Po metų įvyko panaši situacija ir vaikas (mergaitė) suprato, kad negalima priešintis, protestuoti. Net įsivaizdavo save surištą grandinėmis ir taip privalėjo paklusti – nesvarbu ką vidus sako, nesvarbu, ar tai teisinga. Įsitikino, kad turi visiem įtikti ir niekada nesakyti žodžio – ne.

Taip moteris išgyveno 50 metų, tikėdama, kad negali pasakyti – ne. Labai suvargo ir pamiršo, ką reiškia norėti iš tikrųjų.

Moteris vėl išmoko gyventi ir rūpintis savimi, atgavo energiją, laimę.

Atskirumas, susikurtas didelis šydas aplink save, nes jaučiamasi kitokiu. Atrodo, kad jeigu esi kitoks nei daugelis, tai visi kiti gali tave sunaikinti. Todėl reikia save apsugoti nuo visų, nuo aplinkos.

Kuomet uždedama siena, šydas – iš tikrųjų ir širdis paslėpta toli nuo realybės. Kai širdis toli, paslėpta, užspausta, pamirštame kas esame, taip ir nepriimdami savęs. O kai nežinome savęs, tai ir priimti nėra ką.

Reikalinga motyvacija. Pradėti po truputį, nuo mažų žingsnelių. Tiek jau visko prisirinkta nereikalingo – laikas išsivalyti. Išvalyti senieną ir padaryti vietos naujam.

Atleidimas – geriausias vaistas. Kenčiate tik Jūs, o tie, kurie įskaudino – jiems nesvarbu. Turite atleisti. Neleiskite praeičiai Jūsų varžyti. Atsisveikinkite su praeitimi.

Tai išgąsčio padarinys.

Žmogus išgąsčio momente nusprendžia/patiki, kad tai jo kaltė, kad tai jis nusipelnė to išgąsčio, nes iš tikro tiesiog nebuvo mylimas. Ir to išgąsčio momentu, nusprendžia save nubausti – trukdyti sau gyventi.

Didžiulis nevertumo jausmas – nubausti save, nes aplamai “esu, egzistuoju”. Įsitikinimas, kad tik aplinkos leidimas leis būti laisvam nuo mikčiojimo / ar ko nors panašaus. Todėl dažnai žmonės prie artimųjų nemikčioja, nes žino, kad yra leista būti savimi. Bet “leidimo būti savimi”  gatvėje/ nepažįstamoje aplinkoje nėra kam duoti. Todėl žmogus laikosi įsitikinimo, net ir 30 metų, kad “mama davė leidimą būti laimingu, nes nereikėjo tuo metu prižiūrėti brolio” (kaip pavyzdys). Laimė nelaisvėje užfiksuota virš 30 metų.

Didžiulė permainų baimė, gyvenimo pokyčio, kuris tarsi mažėja savaime. Vienintelė akimirka, kai gali būti su savimi, yra naktis, todėl reikia pabusti ir būti su savimi. Nesvarbu, kad kitą dieną labai sunku neišsimiegojus, bet programa įvykdyta – pabūti su savimi, o ne ilsėtis naktį – lovoje, kai visi miega.

Dažnai kyla iš nesaugumo jausmo. Jaučiamas nesaugumas iki tokio lygio, kad norisi dingti.

Įsitikinimai iš vaikystės ar paauglystės – didžiuliai pokyčiai, kaip emigracija, šalies pakeitimas, paauglystės metais, sukelia didelį nesaugumą. Taip žmogus nešiojasi su savimi tą nesaugumą dešimt, dvidešimt metų ar daugiau. Jausmas vis auga, susikuriama vis daugiau situacijų, primenančių tą seną pojūtį.

Saugumas yra mūsų viduje ir mes prisiimame atsakomybę už tai.

Tuomet atsiranda drąsa ir ramybė.

Įsitikinimas, kad laimė galima per kančią, susikuriamos vis baisesnės situacijos, sukeliančios vis daugiau kančių. Manoma, kad laimė galima tik tada, kai jaučiama kančia ir skausmas. Jei tai vis tiek nepavyksta, atsiranda daug nerimo, kad programa žlugo / kad yra per daug kančių – net ir COVID – ir kad nebelieka vietos kurti kančios. Nes jei dar yra šiek tiek kančios, tada lieka tik mirtis. Didelis nerimas, kaip tada su ta laime – daugiau nepasiseks…

Bet kaip gyventi? Kaip pajusti tą laimę, kai kančia jau užmušta? Kai daugiau laimės nepadidėja, ji baigiasi, nes daugiau kančių yra nepakeliama. Iš kančios norisi vis daugiau laimės. Tačiau kančia turi ribas, riba yra mirtis, ir nieko nebelieka, net laimės.

Gydymas: laimė kyla iš meilės, pasaulio džiaugsmas – iš malonumo, besąlygiškos meilės ir pagarbos.

Gyventi čia ir dabar momente. Dėkoti kiekvienai dienai, momentui ir jį daryti pačiu ypatingiausiu. Išsilaisvinus iš šios baimės – laimima gyvenimo loterijoje.

Kitas būdas, pajusti ir įsitikinti, kad mes esame amžinos sielos. Tai pajusti įmanoma su giliomis meditacijomis. Pajusti ir patikėti tuom yra neįkainojama.

Mirties baimė parodo, kad požiūris į gyvenimą ir mirtį – neteisingas.

Moteris turėjo nerimą, kuris net užspausdavo galvą, nuo vaikystės. Hipnozės metu paklausta, kas įvyko, moteris grįžo į vaikystę, 5 metų, kai buvo uždaryta viena namie ir labai išsigando, bėgo, drebėjo, buvo giliam išgąstyje, kad numirs. Taip pat tuo metu aplamai nebuvo saugumo, nes motina gėrė, tad mergaitė nejautė saugumo, jautė vienišumą, liūdesį, dėmesio trūkumą.

Reikėjo suformuoti naują požiūrį į sąvokas kaip Gyvenimas ir Mirtis. Mintys visada diktuodamos tą patį liūdnumą, nusivylimą, pritraukdavo dar ir dar tokių liudijančių situacijų.

Gydymas: patikėti, kad viskas yra gerai, gyvenimas yra gražus ir čia užgimėme buti laimingais.

Įsitikinimas, kad žmogus esą per blogas, per prastas, neturintis tiek, kiek turi kiti, vienišas, sukuria nesaugumo jausmą. Tada reikia viską kontruoliuoti, o tam reikia stipriai įjungti protą, kad viską žinoti, stebėti kitus, kad būtų galima kontrolė. Galva tiesiog kaista, protas perkaitęs nuo begalės minčių. Nemiga net ir naktį, protas įtemptas, kad tik viską teisingai sukontroliuoti – pasijausti naudingu. Taip įsivyrauja migrena.

Gydymui reikia poilsio, pauzės, miego, tiesiog visiškos ramybės.

Baimė, pernelyg didelis savikritiškumas ir savęs niekinimas.

Apie savęs išraišką.

Kai žsisėdima vienoje vietoje ir tinginiaujama, nuobodžiaujam – sulėtėjama. Tada kosulys žadina ir verčia judėti, įdrėksti save iš trūkumo.

Kvėpavimas rodo balansą su savimi ir aplinka. Pilnai gyventi –  pilnais plaučiais įkvėpti. Nepriėmimas dovanų. Tai, kas duodama iš aplinkos. Taip laužomas pagrindinis Visatos dėsnis: imti ir duoti, įkvėpti ir iškvėpti.

Pasąmonės lygmenyje manoma, kad tai šaunu. Pavyzdžiui – seniau rūkyti buvo madinga ir tai neva suteikdavo žavesio – būti „kietam“. Todėl rūkyti rinkdavosi paaugliai ir net vaikai. Žinanti, kad tai žalinga ir 10, ir 20, ir 30 metų – vis tiek rūkoma. Pasąmonė užstrigo, būtent šiame įsitikinime „rūkyti yra šaunu“.

Tai gali būti ir 3 vaikų mama, kuri slapstosi rūkydama, kad nerodyti blogo pavyzdžio. Jos pasąmonėje įrašytas įsitikinimas, kad tai „kieta“. Jos pasąmonė tuo šventai tiki.

Kitas dalykas – noras kam nors priklausyti, būti susijusiam, nebūti atskirtam. Paauglys buvo įsitikinęs, kad būti bendruomenėje – nesvarbu, ar ji nuodijo kūną, ar ne, yra geriau, nei būti vienam visiškoje kančioje.

Tai proto pagalba išliekant gyvam. Apsauga nuo vienatvės ir gal net mirties. Šis įsitikinimas tęsiasi dešimtmečius. Todėl žmogus sako: „Kai sergu, einu rūkyti“. Einama pas savo ištikimą draugą, pabūti su bendruomene, nesijausti vienišu.

Tiesa ta, kad rūkymas sukelia stresą, prižiūrint pakankamą cigarečių kiekį – kad tik nepritrūktų. Įveda į vergystę.

Tik atrodo, kad atpalaiduoja, nes veiksme yra gilesnis kvėpavimas. O tiesa ta, kad ne cigaretės atpalaiduoja, o kvėpavimas. Rūkymas yra nemeilė sau, nes kiekvieną dieną, po truputį žmogus save naikina, apsimeta, kad tai kažkas gero.

Lengvas noras dingsta, kai tikroji tiesa pamatoma, pajuntama, o tai lengviausia padaryti su hipnoze.

Nuolatinė įtampa, be perstojo, visada. Plaukų šaknys įtemptos ir neįsisavina jokių maistinių medžiagų, visiškai jokių – taip, kad plaukai miršta.

Jaučiama tik pusė savęs, kita pusė priklauso partneriui. Žmogus sako: „jis mano antroji pusė“. O iš tiktųjų sakoma sau, kad egzistuoja tik pusė savęs, o kita pusė savęs yra tas partneris – jis/ji. Tokiu būdu, pusė žmogaus pradeda naikinimo procesą ir plaukai pradeda sparčiai slinkti, žmogus plinka dideliais plotais.

Sistemoje visada yra įtampa, nes kažkokiu būdu reikia atsikratyti pusės savęs. Žmogus tampa priklausomas nuo partnerio, todėl praranda savigarbą, o tai dar labiau padidina nenutrūkstamą įtampą.

Noras prisitaikyti, priimti – tikėjimas, kad tai genas, nes jį turi ir mama, ir sesuo. Noras būti panašiai, įtikti mamai, šeimai. Iš didelės nevilties, skausmo ir baimės norisi prisitaikyti. Nesvarbu autentiškumas, asmenybė, svarbiausia yra prisitaikyti. Plaukų slinkimas rodo didelį neatitikimą aplinkai. Įsitikinimas: kad netaptum vienišas, geriau paaukoti save.

Kalbame apie moteris, kuomet joms pradeda augti vyriški plaukai. Tikriausiai esate susidūrę su moterimis, kurioms labai auga plaukai ant viso kūno. Kitaip tariant, jos yra plaukuotos. Ar susimąstėte nuo ko tai priklauso? Tai reiškia vyriškų ir moteriškų energijų disbalansą. Moteriai vaikystėje trūko tėviškos meilės. Ji padarė viską, net suaktyvino vyriškus hormonus, kad būtų vyriška ir tokia tėvui maloni. Tad reikėtų grįžti į vaikystę ir priimti buvusią situaciją.

Vienatvė. Labai trūksta meilės. Gijimo pojūtis – jausmas lyg molis, nešvarumai krenta nuo kūno.

Kai žmogus nepriimė pasaulio, ar artimųjų nuomonės, ar naujovės – to, kas vyksta aplinkoje. Jis praryja nepasitenkinimą ir pyktį savyje – taip per odą pradeda pasireikšti nešvarumai, būtent pyktis.

Savęs stabdymas, nežengimas į priekį, baimė naujovėms, nes jaučiama (įsitikinintas), kad tai gerai. Aplinkos nepriėmimas, bet nebepriėmimas ir savęs – atsiranda pasipriešinimas.

Didelė baimė kam nors nepriklausyti ir būti vienam, vienišam, toli nuo tiesos. Apsauga sukurta tam, kad būtų ramu – užsidarius susidaro šydas, užsidaro širdis, kad nepriklausytų. O viduje – sunkios mintys, nemeilė, nusivylimai. Taip apsauginis kūno sluoksnis neatlaiko ir pradeda skverbtis į odą, egzemos pavidalu.

Tyloje, ramybėje, kai žmogus vienas, prasiskverbia tiesa ir juntamas didžiulis chroniškas savęs skatinimas. Odos žaizdos yra priežastis nejudėti toliau – nei pas mylimą žmogų, nei į aplinką.

Tai yra jaunimo, paauglių liga, kai užlieja nauja energija ir reikalauja realizacijos.

Kai paauglys žiuri į veidrodį ir jam nepatinka ką jis mato, visaip kaip apkalba save, šlykštisi savimi – visa tai pradeda matytis ant odos (inkštirai, aknė).

Hipnotinėje būsenoje moteris pateko į 13 metų periodą, kai ji buvo įsitikinusi, kad visi normalūs, o ji kitokia. Tokį įsitikinimą nešiojosi ir iki dabar – 30 metų, tad ir toliau turėjo tą pačią aknę. Jautėsi nepriimta kitų, negaunanti dėmesio. Tad kuomet spuogai atsirasdavo ant veido, tai nors taip į save atkreipdavo dėmesį. Noras būti gražia išorėje. Tai yra paauglio įsitikinimai, kurie yra klaidingi, nes jei vidumi esi gražus, tai ir išorė graži.

Aknės liga yra apie savęs priėmimą. Naujos energijos, augančio organizmo. Išvalyti sąmonę ir mintis nuo nešvarių minčių, ypač apie priešingą lytį ir seksą. Atsiverti gyvenimo naujovėms. Suvokti, kad yra normalu bręsti ir keistis. Aktyviai užsiimti mokslu ir saviraiška, išsiūgdyti gerus, teisingus įpročius.

Tai signalas tėvams peržiūrėti savo elgesį. Betkokios negatyvios motinos emocijos nėštumo metu persiduoda ir gali būti sunkių vaikų ligų priežastimi.

Moteriai, auginančiai 4-erių metų mergaitę, paūmėjusi alergija. Vaikui būnant 3 mėnesių nustatytas otopinis dermatitas. Hipnozės metu, paklausta, kokia priežasts.

Moteris grįžo į save, dar negimusį 3 mėnesių kūdikį, kai tėvai sprendė, ar kūdikis gims. Tuo metu, kūdikis įsčiose pasijuto nereikalingas, nelaukiamas, nemylimas. Tad norėjo tik pasislėpti, susigūžti ir nusprendė, kad nebereikia gimti. Suaugus, taip pat jautėsi svetima, nepažįstama, bet įsitikino, kad reikia kovoti, kad išlikti ir išgyventi. Nuo tos didelės įtampos, skausmo, atsirado alergija, kuri aktyvavosi gimus moters kūdikiui. Dukra perėmė ligą, taip išlaisvindama motiną.

Mama turi priimti gyvenimą ir pabaigti kovą dėl išlikimo. Parodyti tai savo dukrai su besalygine meile, dėmesiu (daug glostymo, prisilietimo, meilumo). Tam, kad nuraminti įtampą.

Žmogus dar būdamas vaiku, patiria skausmingus ivykius, didžiulį išgąstį iki mirties. Tam, kad išgyventi, pasirenka nematyti. Stručio sindromas – jei nematys, tai ir neskaudės, nes matymas yra lygus skausmui. Tai reiškia, žmogus jaučiasi gerai, laimingas, kuomet jis vis blogiau mato. Kuo daugiau laimės, tuo didesnis minusas regoje.

Įsitikinimas: ”kuo labiau nieko nematysiu, tuo būsiu laimingesnis. Ir kuo laimingesnis, tuo mažiau matysiu”.

Gydymas – senų vaikiškų programų-įsitikinimų perrašymas, kurie buvo sukurti per išgąstį.

Užslėpta, nepastebima įtampa, kuri įžvelgiama akyse.

Didelė įtampa vaikystėje pamačius tai, ko nenorėta matyti, negalėta pakeisti. Tuo metu juntamas bejėgiškumas. Sąstingis bei staigi įtampa iš didelės baimės, kad nebūtų dar blogiau nei yra. Buvo paslėpta tokia didelė įtampa, kuri pasireiškė tuo, kad akys net nebemirksėjo. Nuspręsta likti toje įtampoje ir bandyta prisitaikyti, nes vaikas jautėsi bejėgis.

Kuo labiau slepiama įtampa, tuo blogiau matoma į tolį. Sieloje kaupiasi beviltiškumas, priešiškumas, savęs menkinimas, įtampos užsklendimas, kad niekas nepastebėtų ir nebūtų blogiau. Todėl žmogus ir nebemato to, kas yra toliau. Mato tik tai, kas yra arčiau.

Per daug metų žmogus pripranta prie vidinės užslėptos įtampos, deda daug pastangų tam, kad prisitaikytų, kad atrodytų, jog nepatiria įtampos. Akys pavargsta ir nebenori matyti to, kas iš tikrųjų yra tiesa.

*

Akyse laksto muselės, per kurias nesimato aiškaus vaizdo. Nėra ryškumo.

Akys simbolizuoja aiškų matymą. Matyti praeitį, dabartį ir ateitį. Šiuo atveju, kai matymas nėra aiškus per museles, yra didžiulė baimė priverstinai matyti ateitį, kurioje gyvenimas nėra smagus. Juntamas nenoras gyventi, nes kažkada nuspręsta, kad būti savimi yra blogai. Pasaulis matomas kaip purvinas, varganas, šūdinas, šlykštus, jame egzistuoja prievarta, reikia aukotis. Taip pat, nėra savojo gyvenimo ateities kontrolės.

Vienintelė išeitis – grįžti į save ir suvokti, kad viskas yra įmanoma, kad pagrindinė išeitis į laisvę yra buvimas savimi ir patikėjimas tuo, kad ateitis yra graži.

*

Akys ašaroja / sausos, drėgnos / degina / bijo vandens, šviesos.

Šiuo atveju buvo atsisakyta akimis matyti dabartį. Norima greičiau prastumti laiką, nes jaučiamasi blogai, vienišai, nepatogiai, norisi nusikelti į ateitį. Visame kūne įjungiamas senėjimo režimas, nes norisi greičiau prastumti laukimo laiką.

Pabėgimui, atrandamas būdas, televizoriaus žiūrėjimas arba kompiuteriniai žaidimai – padėtų prastumti dabartį, realybę. Akys tampa stiklinės, nemirksi, nebefunkcionuoja, nebeveikia. Taip stumiamas laikas, kurio metu akys sensta, šis procesas įjungiamas nuo vaikystės.

Vaikas, būdamas naktį vienas namuose, iš baimės pradeda kuo greičiau, iki apsivėmimo, stumti laiką. Gyvenimo eigoje jis patiki, kad turi būti vienas, todėl vienišumo situacijos kartojasi. Akys tampa sausos ir jose juntamas skausmas.

Kuomet įjungtas senėjimo rėžimas, akys jaučiasi pasenusios, nereikalingos ir miršta, nes tai, kas nėra reikalinga po truputį mažėja, kol numiršta. Akys gyvame žmoguje pradėjo po truputį mirti ir tai sukėlė jam skausmą, sausumą, ašarojimą.

Gydymas – suvokimas, kad kiekvienas momentas dabartyje yra brangus ir nuostabus. Leisti sau pajusti dabar

tį ir suprasti, kad tai ir yra ramybė.

Sumaišyti Visatos dėsniai. Pirmiau suakcentuota išorė, o tik tada savas vidus, savas centras. Taip pasidaro per daug išorinės aplinkos ir viskas pradeda erzinti – net ir šnabždėjimas.

Simbolizuoja naujų idėjų, minčių suvokimą. Taip kaip maži vaikai, pradžioje ragauja pasaulį, viską ima į rankas ir ragauja – susipažįsta su aplinka per burną, ragaudami. Burnos problemos – nesugebėjimas priimti naujovių, aplinkos.

Kai kažkas nauja yra labai netikėta ir staigu, sustingsta burna, atsiranda sąstingis ir pradeda skaudėti dantis.

Pyktis, kuris yra labai stiprus susierzinimas, išdavystė, nusivylimas mylimu žmogumi kaip mama, tėčiu ar seneliais, broliais ir seserimis.

Kažkada buvo didelis nusivylimas, skausmas, kuris išsivystė vaikystėje.

Ir vėl skaudu, kai panaši emocija kartojasi, kai jau esama suaugusiu. Tas skausmas vėl suaktyvėja. To įvykio prasmę reikia pakeisti, kad pykčio nebeliktų.

Mąstymas apie laimę valgant, suaktyvina žandikaulio refleksus, kai tik pajuntama tuštuma, meilės trūkumas – turi funkcionuoti dantenos, burna. Todėl galvojant apie laimę dieną ir naktį, dantenos, žandikaulis suaktyvina refleksą ir pradeda veržtis su dantimis. Labai stipriai, nes niekada neužtenka, veiksmas vyksta iš trūkumo, tad būna, žmogus net kapą nešioja, kad dantys neiširtų.

Svoris iš tikrųjų yra ir galvoje, ir kūne.

Kai balansuojame svorį, reikia prisiminti, kad kiekviename kūne turi būt įjungtas mygtukas, kuris leidžia balansuoti svorį. Pavyzdys: moteris su viršsvoriu hipnozės pagalba suprato ir suvokė didelio svorio šaknį bei ją išrovė. Bet reiškinys buvo toks, kad vistiek svoris laikėsi, nors jautėsi jau lengva.

Svoris buvo paleistas, o gyvenime ji jau nebijojo būti pirma, drąsiai elgėsi ir jai nereikėjo savęs prisidenginėti didžiuliu antsvoriu. Bet problema buvo ta, kad nebuvo paleistas svoris ir kūne. Ji svorį laikė kūne, o priežastis buvo įsitikinimas – jei nukristų svoris, ji susirastų vyrą, savo gyvenimo partnerį.

Tokiu atveju, svoris būtų nebeįdomus, nebereikėtų daug valgyti, kad pajaustų meilę. Meilė ir taip butų šalia. Todėl šioje vietoje, svoris jautėsi kaip konkurentas su tikrąją meile. 

Labai svarbu sujungti ir protą ir kūną, kad veiktų sinchroniškai.

Būna žmogus užsikrauna svetimo naštą, tad reikalingi platesni pečiai, daugiau kūno, nes lieknas kūnas tiek naštos nepaneštų.

Pavyzdys – 56 metų moteris, kuri sako: „Mano gyvenimas labai sunkus, aš visada turiu prižiūrėti savo mamą“. Bet mamos periimta našta atsirado 6 – 12 metų amžiaus, kuomet mamai buvo sunku, o vaikas buvo priverstas sunkiai, net per daug, dirbti, padedant tėvams. Jau tada, būdamas 6 metų, vaikas nusprendė, kad turi padėti, nors ir per sunkiai.

Taip šį įsitikinimą moteris ant savo pečių nešiojo 50 metų – priaugo 110 kg. ir vis tiek gyveno sunkų gyvenimą, nes mamai padėti buvo sunku.

Norėdamas pasveikti, žmogus turi sugrąžinti save į pirmąją vietą, atitikti mantrą: aš pirmas, aš antras, aš trečias.

Didelis nusivylimas, kad niekas nemyli, ypač tėvai vaikystėje: vienatvė, liūdesys, meilės trūkumas. Jaučiamasi lyg tuščia erdvė, kurią reikia kažkaip užpildyti. Vaikystėje tam padėdavo saldumynai, kažkaip geriau jaustis, bet suaugus jau priprantama kimšti vis daugiau, kad tik užpildyti tą tuštumą. O pabaigos niekada nebūna, nes visada trūksta, o norisi dar, ir dar, ir dar.

Noras būti mažesniu, o tam, kad būti mažesniu, turi būti ne pirmas. Norisi dingti, kažkur per vidurį, kad niekas nepastebėtų ir neatkreiptų dėmesio, nes vis tiek yra nepasitenkinimas savo išvaizda.

Norint nebūti pirmu, būtina susikurti kliūtis, o tai reiškia priaugti daug svorio. Būti didele kliūtimi, stabdyti save judant – trauktis tampa pateisinama – nebūti gražiam ir neišsiskirti. Taip pasąmonė vykdo programą – priauga daug svorio, kad žmogus taptų tikru gyvenimo stabdžiu.

Kodėl žmogus visada nešiojasi 10 ar 20 kg. antsvorį ir jokiu būdu nepavyksta to pakeisti? Svorio riba nustatoma pagal savivertę.

Bausdamas, perlenkdamas, graudindamas save, žmogus įsitikina, kad nėra vertas atrodyti sveikai ir gražiai, reiškia bausmę ir nepasitenkinimą savimi.

Bausmė yra sunaikinti save, įdėti į save nuodų – cukraus ir E elementų, kad gyventi trumpiau, nes turima mirties baimė. Nepasitenkinimas savimi, nemeilė sau, žema savigarba ir nepasitikėjimas.

Viską galima atlikti, tačiau nustatytos ribos ties buvimu laimingu ir gražiu, tinkamu svoriu, neleidžia būti.

Svorio disbalansas yra susijęs su žema savigarba, trūkumu, nepakankamumu.

Gydymui tinka hipnozė „Meilė sau“. Ją rasite čia!

Žmogus sieja valgymą su laime ir nesąmoningai yra įsitikinęs, kad kuo skaniau valgys, tuo bus laimingesnis. Toks tikėjimas ateina iš vaikystės, praeities įvykių. Pavyzdys – mama kepė skanius blynus ir tai buvo vienintelis kartas su vaiku – didelė laimė skaniai pavalgyti. O kai mamos nėra šalia, ar artimųjų nėra šalia, tuštumą, regis, papildo tik skanus maistas.

Nugarą skauda, kai žmogus nejaučia gyvenimo atramos.

Moteris išvyko gyventi viena ir jautė didžiulę baimę pokyčiams, nebuvo palaikymo, tad bijojo dėl ateities, kad bus dar blogiau. Susidėjo su vyru, susilaukė vaikų, bet gyvenimas tik dar pablogėjo, nes viskas buvo daroma iš baimės Vienatvei.

Pasąmonė prisiminė kada ji jautėsi geriau: ji buvo 9-erių metų, kuomet sirgo, gulėjo lovoje ir mama ja rūpinosi. Tada jautė ramybę ir meilę. Taip pasąmonėje moteris nusprendė, kad reikia sirgti, nes tokiu būdu atkreipia dėmesį į save. Moteris suprato, kodėl ji kūrė ligas.

Šitas supratimas visiškai išlaisvina iš ligų, kadangi vaikystės įsistikinimai jau nebetarnauja.

Nėra užnugario: tėvas, mama, ar artimas žmogus išduoda. Nugara tuščia, vėjai siautėja, patikimo saugumo ten nėra.

Žmogus gali susirgti, peršalti nugarą, ar patirti betkokį skausmą, nes nejaučia artimųjų palaikymo. Apatinė nugaros dalis – laiko centras, stabilumas.

Stuburas neteisingai laiko kūno svorį. Turi būti rimtas, nuodugnus vertybių peroganizavimas gyvenime.

Lytinių santykių metu jaučiami spazmai, beveik neįmanoma turėti lytinių santykių – didelė neteisybė, nuolat užduodamas klausimas: kodėl aš?

Moteriškos ligos dažniausiai kyla iš nepasitenkinimo savimi, savęs nepriėmimo, pasišlykštėjimo viskuo, kas susiję su antrąja čakra – lytiniai santykiai, ypač mėnesinės, vagina ir pan.

Šiuo atveju, vaginizmas kyla būtent iš pasišlykštėjimo mėnesinėmis. Įvyko trauma pirmųjų mėnesinių metu, nes nebuvo jokio palaikymo, supratimo, patyrė didelį kaltės jausmą dėl to, kad mėnesinės prasidėjo. Didelis vienišumo jausmas, visiškas pasišlykštėjimas, nes aplinka reagavo su pasišlykštėjimu. Nesuvokimas kodėl reikia slėpti mėnesines nors tai yra natūralus procesas.

Moteris yra cikliška, tačiau jaučiamas kaltės jausmas, nuspręsta būti tokiai, kaip kiti, išsižadant dalies savęs, savo moteriškos dalelės, kuri yra apie moteriškumą, seksualumą, vaginą, mėnesinių kraują. Aktyvus įsitikinimas, kad visa tai yra gėda.

Įsitikinimų šaknis dažniausiai siekia gimines, tolimesnes kartas.

Mergaitė, dar prieš mėnesines, suvokia didelę moteriškumo gėdą. Visais įmanomais būdais slepia, kad moteriškumas egzistuoja, nes nori būti normali. Išsižada savęs dėl meilės, nes yra didelė gėda ir kaltė, jaučiama baimė dėl to išnykti. Todėl stipriai ir labai giliai paslepiama. Kai atsitinka lytiniai santykiai prasideda spazmai, lytiniai santykiai negali vykti natūraliai, nes viskas paslėpta itin toli.

Moteris daug kartų kartojo žodžius – „noriu būti normali“ – visą laiką stengėsi būti normali. Būti normalia, tokia, kokios aplinka tikisi – gėdytis savęs, savo moteriškumo, jausti kaltę mėnesinių metu, jaustis kaltai dėl savo seksualumo. Normalumo ji ieškojo iš aplinkos – iš mamos, močiutės, kitų moterų, kurios yra aplinkui. Tik hipnozėje ji atrado, kas jai asmeniškai yra normalu. Tai yra besąlyginė meilė, džiugesys, laimė, gyva laisvė.

Hipnozės metu, pasiklausus moters, kada atsirado vaginizmas, ji pateko į paauglystę, pirmas mėnesines ir didelį pasimetimą – kodėl ji turi slėpti prasidėjusias mėnesines ir jaustis kaip šiukšlė. Ji negalėjo pasakyti mamai, kad prasidejo mėnesinės, jautė kaltės jausmą, jautėsi vieniša, neturinti su kuo apie tai kalbėtis, jautė didelį šaltį.

Hipnozėje, dar kartą, buvo paprašyta nueiti į tikrąją šaknį. Moteris pateko į 6-erių metų laikotarpį, kuomet jos katė rujojo ir ištepė spintoje esančius drabužius. Visiems tai sukėlė šleikštulį ir ji pajuto kaltę bei gėdą už tą katę. Visgi pagalvojo, kad tai nėra šlykštu jeigu jauti meilę, nes tai yra natūralus gamtos procesas. Tai nėra „nenormalu”. Tačiau ši patirtis jai stipriai įsirėžė ir paauglystėje pasikartojus panašiai vibracijai, jai viskas susidėjo į vieną.

Iš kolektyvinės sąmonės jaučiamas natūralaus moteriškumo nepripažinimas.

Po sesijos moteris jautėsi tuščia, švari, lengvesnė, laisva būti normalia, būti savimi, būti moterimi.

Kiaušidės yra moters centras. Jų problemos vyksta realizuojant savo moterišką pradą, išcentruojant jį aiškume. Jeigu realizacijai trukdo itin negatyvios mintys, blokai apie save, apie tai kas iš tikrųjų yra vyras ir moteris, kaip jie turi elgtis, kokios jų rolės,  labai išbalansuojamos kiaušidės bei menstruacijos.

Šiuo atveju moteris buvo visiškai pasimetusi vertinime, kas yra blogai, kas yra gerai. Buvo didžiausioje baimėje, nusivylime, kad jos niekas nemylės. Šiuo atveju, moters pasiklausus, kurioje vietoje susikūrė policistinės kiaušidės, ji pateko į laikotarpį, kuriame ji buvo 4-erių metukų, kai nepažįstamas vyras buvo su mama. Tuo metu ji patyrė šoką, paniką, pavydą, kad mamos nebus. Jautėsi visiškai pasimetusi,  bandydama suprasti, kas yra blogai, kas yra gerai. Buvo išbalansuoti visi vaiko centrai.

Paauglystėje patyrė panikos atakas, stresą, liūdesį. Moteris jautė visišką meilės, dėmesio praradimą, darė viską, kad gautų dėmesio. Todėl atsitiko nereguliarios menstruacijos, susikūrė policistinės kiaušides. Ji nusprendė su tuo gyventi, nes tokiu būdu galės į save atkreipti dėmesį bei gauti palaikymą.

Žmogui, kuris gyvena su priklausomybe, gali padėti artimieji. Norint padėti svarbu tai daryti su supratimu ir meile, neakcentuoti, kad vėl nepavyko įveikti priklausomybės. 

Žmogus pats žino, ką daro blogai, jam nereikia to priminti. Tokie akcentai nepadeda, o kaip tik dar labiau pagilina problemą ir kenkia tiek tam, kuriam norisi padėti, tiek patiems padedantiesiems.

Šiuo atveju padedantysis jaučiasi pranašesnis ir geresnis už tą, kuris serga. Taip dar labiau sustiprina savo ego, dėka jaučiamo pranašumo. Tas, kuriam norisi padėti, krenta dar labiau žemyn.

Jeigu trikdo artimo žmogaus žalingas įprotis, tai reiškia, kad jūs turite išmokti pamoką. Ypač peržiūrėti ego savyje ir tai, kokius žalingus įpročius savyje turite. 

Pagrindinis vaistas padėti sau išsilaisvinti iš žalingų įpročių – meilė sau.

Kreipėsi žmogus priklausomybės alkoholiui tema. Nesuprato kas vyksta, todėl pirmiausia kreipėsi į gydytojus, kurie deja, nerado priežasties ir negalėjo padėti. Taip pat, moteris abejojo dėl santykių su vyru – kėlė klausimus, ar reikėtų skirtis, ar reikėtų dar pakentėti ir jam įtikti. Jos prašymas – suharmonizuoti ją.

Jos protas yra itin aktyvus, todėl ji labai daug kartų vartojo žodį: galvoja (proto darbas). Paaiškėjo, kad konflikto su savimi priežastis – sprendimas, kad reikia įtikti, paklusti, nes jeigu to nedarys, kils konfliktas su mama. Sprendimą priėmė pati, kai buvo 3-4 metų amžiaus ir šiuo sprendimu pakeitė Visatos dėsnį – pirmiausia aš, o po to visi kiti. Pakeitė į – pirma visi kiti, o paskui aš…

Nuo tada iki dabar (55-erius metus) ji gyveno su sprendimu, jog turi įtikti visiems – kiekvienam sutiktam žmogui. Kol stengėsi įtikti kitiems, tol nebeliko laiko sau pačiai. To pasekmė – priklausomybės, ligos, nerimas, konfliktas su savim.

Visatos dėsnis:

1. Šviesa, šaltinis, Dievas.
2. Širdies plakimas.
3. Aš esu.

Todėl asmeninėje hipnozėje pabrėžiama, kad visko pradžia yra Dievas, o Žemė – materija – širdis. Pradėjus nuo savęs – nuo savo širdies, įsivyrauja harmonija.

Asmeninės hipnozės metu žmogus turėjo pakeisti esamą savo įsitikinimą į Visatos dėsnį – pirma aš, antra aš, trečia aš, visas pasaulis yra iš mano centro į išorę, o ne atvirkščiai.

Tai atlikęs žmogus susiharmonizavo. Iš hipnozės grįžo šviesus, tiesoje ir aiškume su savimi, tiesia nugara. Taip pat, įgavo atsakymus į klausimus, dėl santykių su vyru – ji yra laimingiausia tada, kai rūpinasi savimi, kai myli save. Kai ji jaučiasi laiminga, tada ir pasaulis aplink ją yra laimingas.

Kokiu būdu žmonės tampa priklausomi nuo alkoholio? Dažnai, žmonės, kurie vartoja alkoholį, teigia, kad tokiu būdu jie gali užsimiršti. Tačiau šiame pavyzdyje  – šeimyniškas žmogus, nori prisiminti kiekvieną akimirką, vaikų augimą. Dėl patiriamo streso darbe, norėdamas jį nuslopinti, pradėjo vartoti alkoholį.

Alkoholį vartojantys žmonės susikuria kitą, iliuzinį pasaulį, kuriame jaučiasi geriau, suprasti. Būdami jame jie išgyvena pauzę tikrąjame, realiame gyvenime.

Taip pat, iš aplinkos juntamas ypač “švelnus” spaudimas vartoti alkoholį, kuris būdingas švenčių metu, pakeliantis nuotaiką, nuvea sukeliantis džiaugsmą. Poveikį sustiprina vis dar rodomos reklamos, kuriose teigiama, jog alkoholiniai gėrimai yra taurūs, jie – džiaugsmas.

Žmogus, matęs tokias televizijos reklamas bei besinešantis programas iš kartos į kartą, nesąmoningai prisimena, kad šventėje turi būti šampano, kad švęsti būtina su alkoholiu, ypač tada, kai nutinka kažkas gero. Todėl, sunkioje situacijoje esantis žmogus, pasąmoniniu lygmeniu prisimena, kad alkoholis yra vaistas, kuris suteikia džiaugsmą, šventę, euforiją, pilnatvę.

Alkoholis nėra taurus gėrimas, jis yra nuodas, nepriklausomai nuo suvartojamo kiekio. Jis naudingas dezinfekuojant žaizdas, gaminant vaistus. Kūnui alkoholis nesuteikia džiaugsmo. Jeigu žmogaus kūnas galėtų kalbėti, pasakytų mums, kaip jam yra bloga, vartojant alkoholį bei kaip stipriai jo nenori. Kūnas parodo, kad yra blogai, kai vartojamas alkoholis.

Vanduo – ypač taurus gėrimas iš kurio mes esame sudaryti.

Asmeninės hipnozės sesijos metu žmogaus paklausus kada pirmą kartą jis vartojo alkoholį, jis prisiminė, kad būdamas 16-iolikos metų. Su draugais ėjo smagiai praleisti laiko, atsipalaiduoti, užsimiršti. Paklausus ką būtent norėjo užmiršti, atsakė, jog jautėsi vienišas dėl to, kad nebuvo tėvų šalia, nes jie daug dirbo. Paaugliai dažnai galvoja, kad tokius dalykus pamiršti gali vartodami alkoholį. Alkoholis jauno žmogaus gyvenime atsiranda visiškai nekaltai.

Esant stipriam alkoholio poreikiui, reikia stebėti save, stebėti ką norisi pamiršti ir klausti savęs – ar tai yra tiesa. Dažniausiai, žmogus kaip tik nori prisiminti kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Bet kai serga siela, kuri užkrėsta baimėmis, neapykanta, nuoskaudomis, pykčiu, neviltimi, alkoholis veikia kaip anestetikas. Todėl žmonės bent trumpam nori pabėgti nuo sunkių dalykų.

Alkoholis sergančios sielos negydo. Jis tik ją nuskausmina ribotai akimirkai, kaip anestetikas.

Alkoholizmas yra perduodamas iš kartos į kartą. Aplinkos palaikomas, nes skatinama vartoti, ypač per šventes, svarbias dienas. Tai yra didžiulė ne meilė sau, savęs nuodijimas, baisi liga ne tik pačiam sergančiajam, bet ir šeimai, artimiesiems.

Norint išgydyti alkoholizmą, būtina surasti būtent tai, kokia programa perduota vaikystėje yra ir ją visiškai sunaikinti, ištrinti negrįžtamai. Tai padarius, į tą vietą įdiegti norimus gražius, sveikus įpročius.

“Noriu malonumo bet kokia kaina!”

Kaina kieno? Kūno, skausmo, nemalonumo kūnui, bet tuo pačiu metu ir smagumo. Kontra-situacija – smagu, bet taip pat nemalonu kūnui.

Tokį jausmą žmogus patyrė būdamas vaiku, su tėvu, jam svarbiu žmogumi. Nesvarbu, kad skaudėjo, kūnui nebuvo malonu, bet jautė tėvišką dėmesį, meilę, o tai svarbiausia.

Tad tam, kad vėl pavyktų pajusti tėvišką meilę, vaikas atrado atitikmenį – šokoladą. Smagu jo prisivalgyti, persivalgyti ir nesvarbu, kad kūnui nepatinka, negera, bet juk tėviška meilė yra daug daugiau, negu meilė sau, savo kūnui.

Todėl visų priklausomybių priežastis yra trūkumas meilės, šiuo atveju – tėviškos meilės. Apgaulė, iliuzija: jei pakentės, tai gaus meilės daugiau.

Bet turime suvokti, kad tėviška meilė / mamos meilė yra mūsų širdyse. Tai žmogaus pradas – dviejų žmonių meilė. Ji jau yra, telieka prisiminti ir pajausti ją. Tėvai tikrai nenorėtų, kad vaikas skaudintų ir kankintų save, dėl jų meilės. Tai yra didžiulis susimaišymas. Todėl maisto niekada nepakanka meilės trūkumo užkimšimui.

Kai norisi būtent šokolado – tai tėviškos, vyriškos meilės trūkumas.

Kažkuriuo momentu vaikystėje, žmogus nusprendžia, kad negali būti savimi, nes jei būtų savimi, labai skaudėtų. Taip jis atlieka darbus, mokosi per prievartą, nenorėdamas, tad pasijaučia ne savimi. Viskas atliekama tik dėl to, kad kažkas kitas to norėjo.

Kol žmogus stengiasi ne iš vidinės aistros – tikros jėgos būnant savimi, tol žmogus bus pavargęs, jam kils apatija. Taip yra dėl to, kad trūksta pripažinimo, vyrauja įsitikinimas, kad viskas, kas daroma yra vis tiek blogai. Kyla didžiulė demotyvacija, nes nebėra aistros kažką daryti, atiduota atsakomybė kitam asmeniui.

Žmogus atidėlioja darbus, kadangi įsitikinęs, kad atlikus darbą jam skaudės. Darymas = skausmas. Atranda pabėgimą nuo darbų atlikimo – televizorių. Žiūrėdamas televizorių žmogus yra tarsi socialinėje erdvėje, tačiau jam pačiam nereikia nieko daryti, todėl nepatiria skausmo.

Žmogus atidėlioja skausmą ir naudoja prievartą prieš save tam, kad kažką kitas padarytų, atliktų.

Dažniausiai, tai atsitinka vaikams, kurių tėvai visada stebėjo pažymius, priekaištavo dėl jų, vertino juos fokusuodamiesi į negatyvą – kokį blogą pažimį gavai (kad ir koks aukštas pažymys bebūtų, jis vis tiek netinkamas). Taip pat, šaipymasis iš vaiko, didžiulė kritika jo atžvilgiu. Vaikas pameta savyje pasitikėjimą savimi ir nustoja kažką daryti, nes vis tiek bus blogai.

Vaikas susikuria tokį didelį skausmą (nesinori nieko daryti, nesinori būti), kad atidėliojimas tampa gyvybiškai svarbus. Taip nutinka todėl, kad patys artimiausi žmonės – tėvai, kritikuoja jį. Taip pat, vaikas įtiki, kad reikia save spausti, nes tėvai jį spaudžia. Nusprendžia, kad šiame pasaulyje kažką darant reikia save spausti, viską daryti per prievartą, būti savimi yra blogai ir pavojinga, judėjimas pirmyn – per prievartą.

Žmogus lieka su šiais įsitikinimais, su jais eina per gyvenimą ir pastebi, kad atsiranda apatija, visiška demotyvacija kažką daryti.

Kitas pavyzdys. Moteris jaučia didelį nenorą daryti, vienišumą. Paklausus iš kur kilo apatija, ji atsakė, kad jaučiasi labai nesuprasta, todėl nusprendė, kad negali būti savimi. Jai norisi atsitraukti, nes viskas skaudina. Moteris nebepakelia to skausmo, gyvenimas tampa nemielas. Gyvybiškai svarbu atsitraukti. Lengviausias būdas tai padaryti yra televizorius, nes ten neskauda.

Tokiais atvejais svarbu suprasti, kad visi gimėme pakankami, gimėme būti savimi. Rekomenduojama klausytis hipnozės „Meilė sau / aš esu pakankama(s)“.

Tai ŽINOMA erdvė, pilnai KONTROLIUOJAMA.

Žmogus sako: “Aš noriu STENGTIS mokytis, sužinoti daugiau, vystytis, progresuoti, evoliucionuoti…Bet į ATEITĮ.”

Susikurtos iliuzijos atidėliojimui – progresavimui reikia stengtis ir tai neva sunku, nes kiek nbesistengiant, to nepakanka. (Kaip anksčiau minėjau, žodžio stengtis reikšmė pasąmonėje reiškia – daryti nieko). Ir tai įveda į kampą, nes nieko nedarant, nieko ir neišeina.

Taip pat įsitikinta, kad žinoma erdvė, kurią žmogus kontroliuoja yra kompiuteriniai žaidimai. Ten viskas aišku, malonu, gera, nes yra žinoma.

Tačiau progresas vyksta tada, kai einama į nežinomas erdves. Kai yra žingeidu, kai norisi sužinoti naują. Tikrasis džiaugsmas atsiranda tada, kai išmokstama, sužinoma, įveikiama nauja kliūtis – tada ir pasitikėjimas auga, tikrasis pasitenkinimas, pasididžiavimas savimi.

Protas sukurtas tam, kad mus apsaugotų, todėl vis prilaiko žinomoje erdvėje. Bet norint augti, progresuoti, patirti tikrą džiaugsmą, laimę, pasitenkinimą – Mes turime būti daugiau negu PROTAS.

Tai bevertiškumo jausmas. Tarsi tai, ką darai, būtų neteisinga, nes kažkas gali padaryti geriau. O kai krenta bendra savigarba, mokinys net nenori bandyti, nes yra nusivylęs. Todėl vadinama „tinginystė“ net neprasideda. Tada reikia priežasčių likti namuose  – studentas susigalvoja ligas, kurios pateisinamos būtinybe nesimokyti. Nors iš tikrųjų visa tai tik todėl, kad vaikas jaučiasi nepilnavertis.

Gydymas turėtų prasidėti nuo savęs auginimo.

Dažniausiai vaikystėje susiformuoja tokie įsitikinimai, kaip šiuo atveju – 4 metų mergaitė jautėsi nemylima ir blogesnė už brolį, nes mama nuolat užstodavo jos brolį.

Mergaitė jautėsi kalta, kad ir ką ji bedarytų. Jautėsi kalta nors tokia ji nebuvo.

Matydama šią netiesą, neteisybę ji nusprendė nesireikšti, nesirodyti, nes tai suteikia tik dar daugiau skausmo. Mintyse išgyveno kaltės jausmą tuo metu ir dar dešimtis metų į priekį. Galvoje jai visada sukosi kaltės mintys, išgyveno kaltės jausmą. Todėl ji prisitraukė daug panašių įvykių. Pavyzyds – darželyje kažkas sudaužė puodelį ir apkaltino ją, nors ji to nepadarė. Mergaitė nusprendė, kad pasaulis yra pavojingas ir geriausia viską laikyti savyje.

Iš to kilo visiška demotyvacija išreikšti save – geriausia yra tylėti, nieko nedaryti, pasislėpti, nedalyvauti gyvenime.

Taip žmogus nusprendė, kad pasaulyje vyrauja neteisybė ir pasaulis yra pavojingas, jame reikia kovoti.

Todėl, svarbu panaikinti įsitikinimus, kurie įsirašė 3-5 metų. Kadangi jie yra aktyvūs visą gyvenimą -pritraukia ir vėl panašius įvykius. Visą tai suvokus, hipnozėje yra panaikinama, išvaloma, išmokstama pasitikėti viskuo, kas yra pasaulyje. Peržiūrima tikroji tiesa, visas pasaulis, kad įsitikinti, ar jis tikrai pavojingas. Peržvelgiamas pasitikėjimas savimi, žmonėmis, įvykiais ir svarbiausia – pasitikėjimas Visata, jos jėga savyje.

Pats žmogus kuria pasaulį mintimis bei žodžiais. Kuo žmogus tiki, tą ir prisitraukia. Kaip šioje istorijoje – mergaitė tikėdama, kad apkaltins ją netiesa, tokį įvykį ir prisitraukė.

Tik peržvelgus viską iš visų pusių, ateina aiškumas, kad pasaulis iš tiesų yra gražus ir nuostabus.

Neutralizuodami baimes, nerimą, nepasitikėjimą savimi, turime valytis vidų, vaduoti save iš agresyvių minčių, kurios nukreiptos į save, pasaulį bei į kitus žmones. Siekdami šio proceso, turime priminti sau, kad žodžiai, kuriuos naudojame, suteikia papildomos jėgos.

Kai ateina pinigai, norisi kuo skubiau juos išleisti. Didžiulis nepasitikėjimas savimi, tad vienintelis pasitenkinimas, vertumo jausmas juntamas, kai išlaidaujama.

Paklausta moteris, kodėl taip elgiasi, per hipnozę grįžta į 3-ejų metų vaiką ir niekaip nesupranta, kodėl jos tėvai geria, kodėl jie gyvena skurdžiai. Tuomet įsitikinama, kad laimė pajuntama tik tada, kai visko prisiperkama ko trūko vaikystėje. Moteris prisiminė, kad mokykloje (6 metai) draugė turėjo gražius batus ir tai prilygo laimės įrodymui. Todėl vienintelis įsitikinimas iš vaikystės gero gyvenimo tema, kad laimė yra lygu įsigijimui daiktų.

Žmogaus vaikystės įsitikinimai: kuomet jis buvo matomas aplinkoje, gal kitiems, gal jam pačiam / didelis vargas / labai baisus varganas gyvenimas, keliantis neviltį, nereikalingumo jausmus – tuštuma, skurdas.

Susikurė jausmas, kad reikia sunkiai dirbti, net ir aukojant save, bet niekada nebūti vargšu. Tai sukurė ribas ir baimę. Taip pasireiškia mėšlungis ir sukūriamas sunkumas, sunkūs darbai, pastangos, savęs ir sveikatos aukojimas.

Kita vertus, turto riba yra ta, kad jei esi turtingas – (įsitikinimai) tai vėlgi pavojinga, nes galima patirti vagystę, ar net žudymą dėl turto. Baisu, kad aplankys mirtis, jei būsi turtingas.

Tad žmogus pasirenka viduriniąją klasę. Tam, kad nebūtų skurde, bet ir nebūtų turtingas. Iš baimės atsisakoma galimybių, sėkmės. Turtas nepriimamas, nes tai neva pavojinga. O baimė būti neturtingam kenkia net sveikatai ir savijautai, nes yra įsitvirtinęs įsitikinimas, kad reikia sunkiai dirbti.

Viskas prasideda mūsų mintyse. Kai susergama betkokia liga – kažkas užsistovėjo, nepratekėjo energija. Tad pasirodo imunitetas. Pats lengviausias būdas pasveikti – pakeisti mintis – pašalinti tas, kurios ir sukūrė ligą.

Mūsų kūnas sukurtas būti sveiku ir tam, kad patirtume maksimaliai Žemės teikiamus turtus. Tokie subyrėjimai yra didžiulės baimės, kurios net nėra pačio žmpgaus, o primestos aplinkos. Tai yra užkratas, persiduodantis kaip virusas. Baimė būti, baimė patirti, baimė gyventi, baimė mirti, baimė viešai išsireikšti, baimė nuomonės, baimė atstūmimo ir begalės kitų.

Savo galios neigimas.

Lūpų – išankstinis nusistatymas prieš. Užslėpti pašaipūs, pagiežingi, pikti žodžiai. Pavyzdžiui prieš homoseksualus/ kultūrą/ tatuiruotes.  Kaip atsikratyti? Priimti žmones tokius, kokie jie yra. Mes same Vienis.

Nosies – tai apie gailestį sau su ego.

Pasąmonės ašaros, vidinė rauda. Taip išreiškiami užspausti jausmai, kaip sielvartas, nusivylimas, nuoskaudos ir nepasitenkinimai. Taip pat, pyktis artimiesiems.

Negalėjimas savęs išreikšti, piktų žodžių sulaikymas. Gerklė yra savisaugos ir saviraiškos simbolis. Jeigu emocija, ar tai, ką norime pasakyti iš tikrųjų, yra užlaikoma, nurijama – gerklėje tai kaupiasi. Gerklė yra kūrybos kanalas, o tokiu būdu jis užspaudžiamas. Ypatingai santykiuose su artimaisiais – bijant išreikšti savo nuomonę, atsiranda gerklės uždegimų.

Pasipriešinimas autoritetui.

Didelis noras viską kontroliuoti, gilus skausmas, gyvenimo saldumo stygius.

Džiaugsmo kanalų slopinimas, baimė mėgautis malonumais.

Laikymasis įsikibus praeities šiukšlių, dėl praeities įvykių juntama kaltė. Kartais tai susiję su šykštumu.

Nuojautos kurstoma baimė, irzlumas, nuolatinis niurzgimas ir nepasitikėjimas gyvenimu.

Nuobodulys, pasipriešinimas, nemėgimas to, kuom tenka užsiimti.

Kojos parodo judėjimą į priekį. Problemos su kojomis – ateities baimė arba baimė judėti pirmyn. Kojos susijusios su balansu ir stabilumu. Tvirtai stovėti abejomis kojomis ant žemės.

Taip pat, kojos susijusios su mama. Sprendimas – nupirkti mamai gėlių, be priežasties. Priminti, kad mylite ją, pamaloninti ją. Taip padėsite ir savo kojų tranformacijoje.

Taip pat, kojos susijusios su mama. Sprendimas – nupirkti mamai gėlių, be priežasties. Priminti, kad mylite ją, pamaloninti ją. Taip padėsite ir savo kojų tranformacijoje.

Sąnariai simbolizuoja lankstumą, gyvenimo lankstumą, įsitikinimuose. Laikai keičiasi, keičiasi ir nuomonės, požiūriai.

Vienai moteriai buvo taip – atėjo į asmeninę sesiją su skausmingais sąnariais. Ji labai nekentė ir žeminamai žiūrėjo į homoseksualus – jai tai atrodė nesuvokiama. Hipnozės metu moteris susitaikė su mintimi, kad žmonės gimsta visokie, įvairūs. Iš karto “atleido” sąnarius.

Tai stiprus aplinkos nevirškinimas. Nepakenčiama ir norima jos atsikratyti.
Neščiosios pykinimas – toksikacija ir vėmimas – atsisakymas priimti esamą situaciją, pokyčius.

Kraujas yra džiaugsmas, gyvybinė jega cirkuliuojanti kūne. Neberadus kuo džiaugtis, patiriant nuobodulį, kraujas pradeda stovėti. Impulsyvūs veiksmai, judesys, meilės sūkurys prajudina betkokius trombus.

Tai yra kūrybinė saviraiška. Jeigu jaučiatės auka, neišreikšta asmenybė arba jaučiate nuoskaudas, neapykantą, kyla sudarkyto gyvenimo pojūtis.

Ilgalaikės emocinės problemos, džiaugsmo trūkumas.

• Širdies ritmo sutrikimai

Į asmeninę sesiją atėjo moteris su įgimta širdies liga. Hipnotinėje būsenoje paklausėme pasąmonės kada tai atsirado. Atsakymas – kai moteris buvo pilve, tėvai stipriai susipyko diskutuodami apie abortą. Negimęs kūdikis pažeidė save iš baimės negimti. Taip pat, perėmė daug mamos baimių, mamos „ritmo“. Ritmo sutrikimai visada susiję su asmeninio gyvenimo ritmo pažeidimu, dažnu atveju perimtu iš kitų. Įsiklausykite į širdį ir pastebėkite ar neperėmėte svetimo ritmo.

Įmanoma. Tai labai gili liga, kuri yra susijusi su santykiais su tėvais, gimine. Labai daug streso, kontrolės – ypač prieš artimuosius. Jei nėra taip, kaip norima, sukeliamas streikavimas, kad atkreipti dėmesį į save. Gydymas – turi atsirasti besąlygiškas nuolankumas. Tėvų atsiprašymas. Tai turi įvykti be jokių vertinimų, su padėka. Iš ego į dėkingumą. Negatyvo ravėjimas iš pasąmonės.

Vaikai yra tėvų atspindžiai. Iki 14 metų, kuomet susidaro pilna asmenybė, vaikai esą tėvų erdvėje. Jie viską perima iš tėvų. Jeigu vaikai serga, stebėkite tėvų santykį. Vyrauja nesąžiningumas, neteisybė, vertybių palaužimas – vaikui tai pasirodo šlykštu. Jam padėtų suvokimas, kad tai ne apie jį. Padėtų pajutus besąlyginę meilę.

Pasąmonės ašaros, vidinė rauda. Taip išreiškiami užspausti jausmai: sielvartas, nusivylimas, nuoskaudos ir nepasitenkinimai. Taip pat, pyktis artimiesiems.

Mama atvedė mergaitę į asmeninę sesiją, kuri slogavo. Kodėl? 8-eri metai didelio pervargimo: mokslai, daug darbų, savęs neprižiūrėjimas, tėvų reikalavimų pateisinimas. Mergaitė stebėjo tėvus – dirbti, dirbti, dirbti. Ji suprato, kad pati juos pasirinko, bet pajuto, kad viskas ateina per stumimą ir darbą. Mergaitė išmoko, kad reikia dirbti ir vergauti norint išgyventi ir turėti pinigų.

Piktybinis auglys – vienatvė, atitrūkimas ir nerūpestingumas / noras sukurti nerimą, jaustis laimingesniam. Tam ir kuriamas rūpestis pavadinimu – vėžys. Taip juntama pilnatvė, nes dabar (atsiradus ligai) yra kuo rūpintis ir vienatvė nebėra tokia skausminga.

Kova už būvį. Kova niekada nesibaigia. Net kai nėra už ką kovoti, pati ląstelė užsiprogramavo toliau kovoti, nes vis dar tiki, kad ta kova vyksta, nors jos jau nebėra.

Už ką kovoti? Turėdamas tokį įsitikinimą, žmogus ieško priežasčių kovoti. Todėl, jei susiklosto iš pažiūros beviltiška situacija, ląstelė pradeda kovoti už savo būseną dėl išlikimo. Tačiau Visata sukūrė sistemą – ji gali išgyventi tik šviesios tekančios energijos sraute.

Žmogus pasveiksta tada, kai pajunta, kad tai tebuvo sena kova, kurios nebėra ir nustoja kovoti.

Ramybė su tavimi išlaisvina.

Vėžio ląstelė gali susidaryti net ir embrione. Ar net anksčiau. Ląstelė gali miegoti, o kai aktyvuojama – vadiname liga.

Vienoje asmeninėje sesijoje pasąmonė parodė, kad vėžio ląstelė susidarė embrione. Paklausus, kur yra šaknis, nusikėlėme į praeitą gyvenimą, kuriame dabartinis žmogus matė save vyru – kontroliuojančiu ir piktu. Tuo, kuris įsakinėdamas daužo kumščiu per stalą. Ten, prieš kelis šimtus metų, vėžio charakteristika išsivystė.

Įdomu tai, kad pabudus po hipnozės, moteris patvirtino, kad ir šiame gyvenime ji trenkia kumščiu per stalą, kai užpyksta. Hipnozės pagalba sėkla buvo pašalinta ir moteris dabar yra sveika.