Sveiki atvykę į savo kelionę, kuri pakeis jūsų gyvenimą. Ši knyga yra daugiau nei paprastas tekstas. Tai galingas įrankis, sukurtas remiantis tiek pasaulio geriausių hipnoterapeutų – tokių kaip Marisa Peer, Joe Dispenza, Michael Newton ir Richard Bandler – įžvalgomis, tiek mano, klinikinės hipnoterapeutės, patirtimi dirbant su klientais. Ilgamečiai tyrimai ir praktika parodė, kaip pasąmonės galia gali iš esmės transformuoti žmogaus gyvenimą.
Jūs laikote rankose raktą į savo išsilaisvinimą – raktą, kuris atrakina duris į ramesnį, aiškesnį ir laimingesnį gyvenimą.
Ištrauka iš knygos:
MIRTIS
Visko pradžia
Dūžis įvyko ir širdis sudužo į pačius mažiausius šipulius. Pabiro į visas puses.
Naktis. Antra nakties. Balis.
Miegu plačiai atidarytomis durimis. Gyvendama čia jau du mėnesius, susitaikiau su ta plona, plona „pertvara” tarp sielų ir žmonių. Plačiai atvėriau duris ir nusprendžiau, kad esu viskam atvira, o sielos ar būtybės, kurios nori užeiti, gali tai ir padaryti. Jei nori – lygiai taip pat gali ir išeiti, nebūti.
Antra nakties.
Staiga pašoku iš lovos, atsistoju ant žemės abejomis kojomis ir žiūriu į vieną tašką. Greitai įjungiu visas šviesas, uždegu visas žvakes, sudeginu smilkalus, uždarau duris.
Kažkas įvyko.
Jaučiu visu kūnu, kad kažkas atsitiko. Kažkas svarbaus. Kažkas, kas susiję su manimi.
Nuščiūnu ir, atrodo, kad pasaulis tą akimirką sustoja. Tada dar nežinojau, kas nutiko, negalėjau to įvardinti. Vaikščiojau pirmyn-atgal po kambarį, vis bandydama susivokti. Visa širdimi jaučiau, kad vyksta kažkas labai svarbaus.
Skambutis.
Antra nakties, o telefono ekrane matau, kad skambina Dianita. Dianita – mano mylima, nuostabi draugė, kuri gyvena Peru ir asistuoja šamanui, yra jo padėjėja. Atsiliepiu ir girdžiu ją sakant:
– Otilija, ar tau viskas gerai? Aš ką tik tave sapnavau…
– Dianita, juk dabar yra antra nakties. Aš suprantu, kad pas tave antra valanda dienos, nes tarp mūsų dvylikos valandų skirtumas, visai kita laiko juosta…
Mūsų pokalbis užsitęsė.
Šnekėjome apie valandą ir pajaučiau, kad nurimau, o mano buvusi sunki būsena ir neaiškios mintys pritilo, pasikeitė. Kuriam laikui padėjau į šalį tą didelį įvykį. Tebejaučiau, kad jis yra tikras, kad kažkas tikrai pasikeitė, kažkas tikrai nutiko.
Sugebėjau vėl nueiti miegoti, bet žinojau, kad su pirmu saulės spinduliu aš vėl kelsiuosi ir bėgsiu. Jaučiau, kad man reikės bėgti… visu greičiu bėgti iki jūros.
Taip ir buvo.
Užmigau vos kelioms valandoms, o miego metu prisiminiau akimirką, trumpą akimirką. Akimirką, kai lyg žvaigždės šviesa praskriejo man pro akis, tiesiog pro mane. Baltai balta šviesa, išbalinta balta šviesa. Taip greitai, kaip akimirksnis… ir aš vėl pabudau.
Buvo beveik rytas, beveik aušo. Aš laukiau, kol saulė pradės kilti ir vos išvydusi jos spindulį, atsistojau bėgti. Bėgau iki jūros, bėgau jos krantu. Paplūdimys buvo tuščias, tik keletas žvejų čia jau buvo atėję anksčiau už mane. Lėtai apsidairiau, lyg ko ieškodama, o viduje jaučiausi siaubingai. Pilve gulėjo didžiulė įtampa ir begalinis, tiesiog spaudžiantis noras verkti. Verkti garsiai, iš visų plaučių, viso kūno, pasikūkčiojant. Viską norėjosi tiesiog išrėkti, išverkti, kažkaip iš savęs išlaisvinti…
Kažkas didžiulio, itin skausmingo buvo manyje ir aš pradėjau verkti. Mano garsų verksmą pasiėmė bekraštė jūra. Jaučiau, kaip kažkur viduje po truputį palengvėja, nors kūne tebejaučiau įtampą, o sūrios ašaros gausiai plovė veidą. Staiga pajutau, kad kažkas yra man už nugaros – atsisukusi išvydau mažą vaiką ir supratau, kad į jūrą žvelgiu jau ne viena. Sulaikiau savyje likusį skausmingą riksmą, bet ir toliau, nors ir ramiau, nepaliaujamai verkiau. Pasidarė truputį lengviau ir nors dar norėjosi čia likti, atsisveikinau su jūra ir grįžau namo.
Grįžus iškilo stiprus vakarykštis jausmas, kad kažkas mano gyvenime įvyko svarbaus, kažkas, ko vis dar negalėjau įvardinti. Nežinomybė mane dusino, jaučiausi pavargusi ir išsekusi. Viduje esanti įtampa prašėsi dėmesio. Jaučiau, kad turiu kažką daryti su ta sunkia energija, kuri sargdino ir sekino mano kūną, o stipriai įtempti raumenys neleido atsipalaiduoti.
Pastebėjusi, kad niekaip negaliu susisiekti su savo vyru, susirūpinau. Atrodė, kad tiesiog internetas pas jį neveikia, lyg būtų atjungtas. Tuo metu jis buvo Ispanijoje, aš – Balyje. Greitai patikrinau – socialiniuose tinkluose jis taip pat nėra aktyvus. Tuo momentu kūną persmeIkia keistas jausmas, tačiau nuvijusi jį, intuityviai imu skambinti visiems, kurie gyvena Ispanijoje – draugams, giminaičiams, pažįstamiems, kad išsiaiškinčiau, kas nutiko.
Skambinau daugybę kartų. Nieko. Be jokio atsako skambinau draugams – Ispanijoje dabar pats pandemijos įkarštis. Žmonės visur miršta, vyksta didžiuliai apribojimai, draudimai išeiti iš namų, net iki maisto parduotuvės galima tik su rašteliu, kad tikrai reikia nusipirkti maisto. Darosi sunku paprašyti, kad kažkas nuvyktų į namus patikrinti, ar viskas yra gerai, bet mano vidinis ryžtas ir iš kažkur atsiradusi jėga, suteikia man stiprybės ir galų gale man pavyksta. Prisiskambinusi savo vyro geriausiam draugui, nuoširdžiai susirūpinusiu balsu, tiesiog maldauju jo nuvykti patikrinti mano vyro. Jis, lydimas policijos, nuvyksta į mūsų namus Ispanijoje.
Jie randa mano vyrą.
Per tą laiko tarpą, kol laukiau žinios iš vyro geriausio draugo, vykstančio į mūsų namus, aš meditavau. Kaip galėdama stengiausi išlikti rami, stengiausi būti ramybėje, bet dar nesulaukusi jokių naujienų, mačiau laidotuvių vizijas. Mačiau, kad ruošiuosi kažką laidoti.
Tą akimirką, aš gavau žinutę iš savo darbuotojos – „Donatas mirė”. Taip aš sužinojau, kas įvyko.
Klykiau iš skausmo.
Buvo vakaras ir aš klykiau iš skausmo. Europoje tuo metu buvo apie pietus, dvylikta ar pirma dienos. Skubėjau visiems skambinti, tačiau kažkodėl visi buvo užsiėmę, su manimi mažai kas šnekėjo, mažai kas atsiliepė į mano skambutį. Prisiminusi mūsų mažąją dukrytę, mūsų Patriciją, visai palūžau, išsigandau ir pradėjau verkti. Jai vos ketveri su puse metukų ir ji buvo su savo tėčiu namuose… Ėmiau nerimauti, ar jai viskas gerai, vis galvojau, kaip ji jaučiasi. Troškau kuo greičiau vykti pas dukrelę ir ją apkabinti…
Tai buvo visko pradžia.
Tai buvo visos didžiulės istorijos pradžia.
Pradžia pabudimo.
Bet pirmiausia, turėjau sudužti į mažas mažas šukes…
GIMIMAS
Po didžiosios gyvenimo tragedijos, jaučiausi lyg netekusi krypties ir vietos pasaulyje. Buvo aišku tik viena – aš nieko nežinau.
Kažkuriuo momentu priėmiau sprendimą – gyventi.
Tai reiškė, kad „lipu ” iš aukos bei skausmo pozicijos ir pradedu viską iš naujo.
Ką Žmonės Šneka
Buvau ties labai kritine riba
Sveiki. Esu pirkusi ne viena pas hipnozę ir knygą pirkau pagal kuria 21 diena ejimas is nerimo, norėjau jums padekoti už tai ką darote, nes jau buvau ties labai kritine riba 🫣 bet klausant sąžiningai po biškį matau rezultatus.
Laura
žinoma, žingsnius link to aš turėjau dėti pati, tačiau tavo hipnozės man buvo didelis impulsas veiksmui ir tramplynas padėjęs atsispirti iš klampaus liūno ir pasiekti lygmenį, kuriame atsivėrė galimybės realizuoti save ir pradėti visiškai naują gyvenimo etapą, kuris man teikia begalę džiaugsmo 
Esu klausiusi ‘Kolibris’, ‘Pasitikėjimas savimi’ ir ‘Pažadink savo intuiciją į sėkmę’. Kadangi daug metų slaugau sunkų ligonį, tai neretai būnu išsekusi ir morališkai, ir fiziškai. Atradus Jus ir pradėjus klausytis hipnozių atsirado didžiulis pasitikėjimas savimi, pradėjau į visas gyvenimiškas situacijas žvelgti kitu kampu. Tarsi sunkus maišas nukrito nuo pečių. Atėjo noras eiti aukštai iškelta galva, puoštis…Psichologinė būsena labai pagerėjo,norisi įkvėpti gaivaus oro.
, bet aš kol kas dar negaliu patikėti kas čia man įvyko. Pradėsiu nuo to, kad aš tapytoja ir kartais trūksta motyvacijos, bet visada ją surandu tai ten tai šen… ir daug metų jau žavėjausi viena Londono galerija, kuri renka geriausias ,,artist” (kūrėjus) savo parodom…Jau po dviejų pasiklausymų vakare prieš miegą aš žiūriu ir negaliu patikėti savo akimis – ta įžymi galerija pridėjo prie draugų ir dar parašė man laišką 
Kreipiausi į Jus, nes gyvenime svarbu sveikata, tad buvau suinteresuota ją susitvarkyti. Patarėte įsigyti Meilė sau. Hipnozė nuostabi, buvo visko, ir daug ašarų, bet tada jaučiaus tiesiog akmenį nuritinus nuo krūtinės, buvo pykčio, nes protas nenorėjo keistis, ir buvo žinoma daug laimės, meilės, spindėjimo. Aš tiesiog pradėjau kitaip žiūrėti į save, atsivėrė tam tikri keliai, užsakymai, nes kaip nusiimi blokus, visas pasaulis Tavo 
aš tikrai nesustosiu, tikslas susitvarkyti sveikatą per asmenineę hipnoterapiją. Esu labai laiminga, kad esate 
Ačiū tau Otilija 
Kiekviename žingsnyje jaučiuosi savimi pasitikinti, gan ramiai į viską žiūriu, keistas jausmas bet labai geras 
esu dėkinga, kad Jūs atsiradote mano gyvenime ir Jūsų hipnozės tikrai veikia, ateityje norėsiu ir kitos Jūsų hipnozės, gal ir keletos. Ačiū 
Sutvirtėjau, nebeesu užgošta baimės kažką nuspręsti ir padaryti savaip, kaip aš noriu.. Nebeskaudina įžeidžiantys draugų žodžiai, kurie jau tampa kaip bandymai įkąsti… Vis kyla minčių dėl verslo, planus užsirašau žinoma… Dukra klausosi mokslų hipnozės… Iš neįmanomo 4 pažymio – kur visad tylėdavo, sugebėjo pasiprašyti mokytojo, kad nori išsitaisyti… Ir vieną kart perskaičius iš 4 – į 10, tai labai džiaugėsi jūsų hipnoze
Taip tikrai vien ta sukaupta drąsa , kur nedrįsdavo kovot dėl pažymių, ir vis kalbėjo: “mokytojas nemokino tos pamokos, aš nieko nežinau”… Ir va taip išsitaisyti, tiesiog pasaka ir dar žodžiu klausinėjo… Ir dar to pačio dalyko – fizikos, per tą pačią pamoką laikė dar vieną kontrolinį ir… 10… 
… 2 asmeninė hipnozė buvo dėl svorio – akivaizdžiai sumažėjo noras valgyti, užkandžiauti… Svoris reguliuojasi ir tai džiugina. Labai džiaugiuosi, kad esu pasiryžusi žengti tokį žingsnį. Ir esu tikra, kad tai ne paskutinė mano hipnozė… Ačiū Otilija 
ir tikiu, kad jų bus dar daugiau! Ačiū 
