O jeigu svarbiausias gyvenimo klausimas nėra „ko noriu“, o „apie ką svajoju“?
Perėjus per įvairiausius gyvenimo etapus – lengvus, sunkius, neaiškius, net tamsius – ateina vienas labai įdomus suvokimas.
Daugelis žmonių gyvena vedami norų.
Nori daugiau pinigų.
Nori geresnio darbo.
Nori santykių.
Nori sveikatos.
Nori pripažinimo.
Tačiau noras dažnai gimsta prote. Jis konstruojamas iš to, ką matome aplink, ką turime pasiekti, ką „reikėtų“ turėti.
O svajonė yra visai kas kita.
Svajonė ateina tyliai. Kaip sapnas. Kaip vidinis žinojimas. Kaip kažkas, kas pasibeldžia į širdį ir nepaleidžia metų metus.
Kartais bėgame nuo jos. Kartais atidedame. Kartais bandome būti „realistais“.
Bet svajonė kantriai laukia.
Ir kuo daugiau dirbu su žmonėmis, tuo aiškiau matau – ne tie, kurie turi daug norų, sukuria didžiausius pokyčius.
Didžiausius pokyčius sukuria tie, kurie išdrįsta sekti savo svajonę.
Todėl man šiandien atrodo, kad svajonės vizija yra daug svarbesnė už noro viziją.
Ne noro amuletas.
Svajonės Amuletas.
Tą ir kursime kartu.
Liepos 5 dieną kviečiu į gyvas Svajonės vizijos dirbtuves.
Tai ne tik tikslų rašymas.
Tai gilesnė kelionė į tai, ką iš tiesų nori patirti tavo siela. Į tai, kas kviečia tave augti, kurti, gyventi plačiau ir drąsiau.
Dirbsime su vizija, vaizduote, pasąmone ir vidiniu aiškumu.
Kad iš dirbtuvių išeitum ne su dar vienu planu.
O su gyva svajone, kuri turi kryptį.
Iki greito susitikimo.
Su meile,
Otilija Diaz
Liepos 5 d. – Gyvos Svajonės Vizijos Dirbtuvės









