Kai praradau savo vyrą buvau kritusi į visišką vidinę ir finansinę duobę, buvo labai blogai.
Tik įsivaizduokite, juk visą laiką turėjau pagalba šalia savęs, vaikai turėjo tėtį.
Kaip ten bebuvo, mes buvome komanda, o jo nelikus ta komanda sugriūvo ir viskas nugulė tik ant mano vienos pečių.
Tačiau kaip matote atsistojau ant kojų ir esu labai dėkinga už šį patyrimą. Esu pavyzdys, kad nėra tokios situacijos iš kurios nebūtų galima išeiti.
Aš priėmiau sprendimą būti laiminga ir dalintis tuo su kitais žmonėmis.
Dalintis viltimi, kad viskas yra įmanoma ir kaip svarbu pripažinti sau tikrąją tiesą paleidžiant visas kaukes, blokus, sunkumus, nerimus ir visą kitą ką kaupiame savyje.
Viskas yra veidrodis – kokie mes esame, tokius žmones šalia savęs pritraukiame. Nuolat sau tai priminkime.
Žengdami dvasingumo keliu mes turime suprasti ir priimti tai, kad reikia būti visiškai atviriems.